– Mano mokosi licėjuje, yra chemijos olimpiadininkas.
– Mūsų mokosi Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje, dalyvauja savanorystės projektuose.
– Kur įstojo Jūsų vyresnysis?
– Studijuoja Vilniaus universitete teisę.
– Mūsiškis – architektūros specialybę.
– Mūsų mergaitė laimėjo jaunųjų pianistų konkursą.
– Mūsų irgi pramoginių šokių konkurse savo klasėje Lietuvos reitinge antras.
– Kokius būrelius lanko jaunėlis?
– Šachmatus, krepšinį, futbolą, robotiką. O tavasis?
– Mes irgi sportuojame, lankome robotiką, tačiau laviname vaiką ir meno srityje – lankome muziką.
Mūsų visuomenėje esi vertingas, kai esi sėkmingas. Mokome to savo vaikus. Sukuriame įtampą, kuri pasiekia piką suaugus. Pasiekia taip, kad net vaikai tampa mūsų „figos lapu“, „ginklu“, „preke“, „etikete“, „priemone“ įrodyti savo vertę.
– Mūsų šeimoje vaikams neleidžiame naudotis planšetėmis ir telefonais.
– Visiškai tam pritariu. Mes kas vakarą skaitome pasakas vaikams.
– Mes irgi skaitome.
– O tu dažnai būni komandiruotėse, kas skaito tuomet?
– Tuomet kalbu su vaikais telefonu. Svarbu ne kartu praleistas laikas, o jo kokybė. Visą laiką po darbo skiriu vaikams.
– Nesu tuo tikra. Mano įsitikinimu, vaikas iki trijų metų turi nuolat būti su mama. Mūsų mažylė dar nė valandai nebuvo palikta viena. O jūsiškis vėl su aukle?
– Ryt skrendame aplankyti vyriausiosios į Angliją. Mokosi Varviko universitete.
– Mūsų irgi gavo pranešimą, kad priimtas į Kembridžą.
Mano vaikas geresnis? Reiškia aš – geresnis tėvas, geresnė mama!
Pririšdami vaiko vertę prie pasiekimų – „tu geras, kai gauni 10-uką, kai laimi pirmą vietą“ – padarome jį priklausomą nuo pasiekimų, o tuo pačiu pažeidžiamą: „Jei pralaimėsi, esi nevykėlis.“ Šis ryšys puikiai persikelia į suaugusių gyvenimą. Baimė suklysti, apsijuokti, patirti nesėkmę šiandien yra viena stipriausių.
Noras puikuotis savo vaikais kyla iš ten pat: „Esu geras tėvas ir mama, kai mano vaikas yra sėkmingas.“ Perduodame šia formulę toliau. Nesvarbu, kad vaikas nelaimingas, neturi laiko pažaisti, atsipūsti, yra pervargęs ir sveikata sušlubavusi. Svarbu 100 proc. išlaikytas egzaminas arba užimta pirma vieta. Mūsų šeima gali didžiuotis. Gerai pasirodėme sėkmės varžybose.
– Tu savo vaikui leidi valgyti „Nutelą“??? Maniškis valgo tik ekologišką, mano pačios pagamintą.
– Mano dukra nusprendė tapti veterinare...
– Nepergyvenkit, mūsų draugų šeimoje, patikėkit, visiškai normalioje, vaikas irgi buvo nusprendęs studijuoti veterinariją. Bet paskui praėjo.
Mūsų visuomenėje esi vertingas, kai esi sėkmingas. Mokome to savo vaikus. Sukuriame įtampą, kuri pasiekia piką suaugus. Pasiekia taip, kad net vaikai tampa mūsų „figos lapu“, „ginklu“, „preke“, „etikete“, „priemone“ įrodyti savo vertę. O tuo pačiu, jei mūsų vaikas patiria nesėkmę, padaro klaidą, renkamės apie tai tylėti, nes kalbėti apie tai gėda. O jei turi rimtų problemų su vaiku, esi paliktas vienas. Jei išgirstame apie kitos šeimos vaiko nesėkmę, lengviau atsikvepiame: „Chu... ne, aš vienas...“ ar tiesiog tamkart galim atsikvėpti, nebėgti šio sėkmės maratono.
Ir tiesą sakant, didžiausia viso to bėda ta, kad mes rūpinamės tik savo vaiku. Požiūris „vaiko ugdymas – viso kaimo reikalas“ mums svetimas. Nesėkmingas, nelaimingas, kenčiantis vaikas sugadins mūsų vaiko „markę“, todėl saviškį stengiamės laikyti toliau. Ką ten mūsų vaiko „markę“, mūsų mokyklos „markę“! Geriau, kad „nesėkmingų“ vaikų mūsų mokykloje nebūtų, – taip mano nemaža dalis Lietuvos mokyklų vadovų.
Konkuruodami dėl asmeninės sėkmės, dėl mokyklos sėkmės (gera mokykla – tai geras vardas, reputacija, reitingas, pritraukti geriausi moksleiviai iš padorių bei pasiturinčių šeimų), dėl miestelio ar miesto sėkmės, pakeliui pametame žmogų – šį kartą (mažą) vaiką, kuriam reikalingas dėmesys, geras žodis, pagalba, suteikta galimybė.
Žinome, kad Lietuvos švietimo reitingus „muša“ didžiulis atotrūkis tarp sėkmingų ir nesėkmingų vaikų (tradiciškai miestas–kaimas; gera mokykla–prasta mokykla). Todėl susirūpinome, kaip kilstelti tuos, „nesėkmingus“. Svarbu reitingas, o kaip ten tas žmogus už reitingo, ne esmė.
Mes vis dar nemanome, kad vaikų gerovė – tai bendras mūsų rūpestis. Kad organizuodami vaiko „sėkmę“ ir siedami ją su pasiekimais, padarome jį nelaisva asmenybe: „Nesvarbu, kaip jautiesi. Svarbu, ką parodysim kitiems. Ką pasakys kiti...“ Na ir galų gale, kad tokiu būdu sprendžiame savo, suaugusių, problemas.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
