Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Alisa Miniotaitė: „Mes“ geresni už „juos“

„Mes“ ir „jie“ fenomenas pažįstamas nuo seno. „Mes“, žinoma, geresni. „Jie“, žinoma, prastesni. „Aš“, žinoma, teisesnis už „juos“.
Alisa Miniotaitė
Alisa Miniotaitė / Rido Damkevičiaus nuotr.

„Mes ir jie“ puikiai reiškiasi darbo aplinkoje. „Mes“ – vadovai, „jie“ (darbuotojai) – „chanygos“, vagys. Ana pusė irgi žvelgia iš savo pozicijų: „mes“, darbuotojai, – teisūs, sunkiai dirbame, o „jie“ – vadovai – beširdžiai, „išpindėję“.

„Mes“ – tai vidinė grupė, visi savi. „Jie“ – išorinė, kažkokie kitokie, į kuriuos žvelgiame nebe taip šiltai, nesitapatiname, mūsų požiūris į juos gan abejingas, o kartais ir neigiamas. Ir ne tik požiūris. Veiksmas taip pat, nes mūsų nuostatos reiškiasi elgesyje.

Tokių paralelių aibė: turtingi ir neturtingi, krikščionys ir musulmonai, mokytojai ir tėvai, mokytojai ir vaikai, klientai ir darbuotojai, lietuviai ir rusai. Kartą vienų mokymų metu su vadovais žaidėme žaidimą. Per kavos pertrauką buvo parengtas stalas „MES“. Ant jo buvo padėta kavos, arbatos, užkandžių, vaisių. Ant stalo „JIE“ – tik karštas vanduo ir puodeliai. Ištraukę kortelę „JIE“ turėjo eiti prašyti kavos, šaukštelių, cukraus iš „MES“. Vadovams tai buvo netikėta, susimąstyti verčianti patirtis.

Panašų eksperimentą vienoje Ajovos mokykloje surengė pagrindinės mokyklos mokytoja. Vieną rytą ji paskelbė mokiniams, kad mėlynakiai nuo šiol bus geresni už rudaakius. Jie turės daugiau privilegijų bei prižiūrės rudaakius. Mėlynieji moksleiviai greitai įsijautė į vaidmenį – ėmė naudotis situacija, skriausti ir engti rudaakius. Kitą dieną mokytoja sako: nuo šiol geresni bus rudaakiai. Jie galės žaisti aikštelėje, o mėlynakiai bus izoliuoti, negalės bendrauti su rudaakiais. Eksperimente dalyvavę vaikai (kurie šiuo metu jau suaugę) pripažino, kad būti „išorės“ grupėje – sukrečianti patirtis: „žemė išslysta iš po kojų, jautiesi praradęs viską, visų pirma, save ir nebegali funkcionuoti. Tai mus pakeitė visam gyvenimui.“ (D.Eagleman, 2015).

Mūsų smegenyse yra empatijos centras – sritis, atsakinga už kito žmogaus emocijų atspindėjimą. Požiūris lemia mūsų elgesį. Vien tai, kad „įsispiriame į kito kaliošus“, galvoje aktyvuoja kognityvinius procesus. Pavyzdžiui, matant kito skausmą (taip pat nerimą, liūdesį, susirūpinimą, džiaugsmą ir pan.), veidrodiniu būdu aktyvuojamas empatijos centras – aš taip pat jaučiu skausmą. Kai šis centras „įjungtas“, žmogų priimame kaip „mes“, kaip savą. Empatija – tai žmogaus smegenų funkcija, kuri išsivystė per daugelį amžių. Nors esame konkuruojantys individualistai, visgi ši savybė mums leidžia gyventi kartu, kurti bendruomenes, bendradarbiauti, jaustis saugiai ir galų gale išgyventi. Visgi tyrimai taip pat rodo, kad mūsų empatijos centras veikia silpniau, kai kalbame apie grupes, kurios mums yra ne „mes“, pvz.: čigonai, benamiai ir kt.

Aiškindamiesi genocido priežastis, mokslininkai įrodė, kad genocidas įmanomas tuomet, kai mūsų galvoje visiškai išsijungia empatijos centras, kai kito žmogaus nebetraktuojame kaip žmogaus, o priimame kaip daiktą. Moralės normos nebegalioja, nebetaikomos. Dažniausias būdas formuoti išankstines nuostatas kitų tautų atžvilgiu ir išjungti empatijos centrą – propaganda. Pavyzdžiui, Serbijoje 1991–1995 metais nuolat buvo transliuojami reportažai, demonizuojantys bosnius ir kroatus (pvz., bosniai alkaniems zoologijos sodo gyvūnams slapta šeria serbų vaikus), kas galiausiai leido įvykti Srebrenicos žudynėms.

Jei esame vadovai, turime iš karto savo galvoje keisti požiūrį „mes ir jie“, jis niekaip nepadės mums sėkmingai dirbti kartu komandoje, nes jokio „kartu“ iš tiesų ir nėra.

Grįžkime į mūsų kasdienybę. Kodėl apie visa tai rašau? Jei esame vadovai, turime iš karto savo galvoje keisti požiūrį „mes ir jie“, jis niekaip nepadės mums sėkmingai dirbti kartu komandoje, nes jokio „kartu“ iš tiesų ir nėra. Be to, noriu atkreipti dėmesį, kad ši skirtis reiškiasi ir mūsų santykiuose su klientais. Turbūt yra tekę išklausyti nepasitenkinimą, būti išdėtam telefonu ar pačiam išdėti ką nors į šuns dienas? Tai beveik neįmanoma, jei susitinkame su žmogumi akis į akį. Matant žmogaus akis, kaipmat aktyvuojamas empatijos centras ir dialogas vystosi kitaip. Vadinasi, kuo daugiau turime būti su savo klientais, kad būtume „mes“.

Kartais ir iš darbuotojo galime išgirsti „jūsų kompanija“. Kas neleidžia darbuotojui būti organizacijos dalimi? Tam yra konkrečios priežastys, kurias turime išsiaiškinti ir spręsti.

Kaip bebūtų, „mes ir jie“ bent jau įdomus žaidimas, kai galvoje galiu spausti mygtukus (keisti požiūrį) ir atrasti naujas perspektyvas, žvelgdamas į šio pasaulio gyventojus.

Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos