Stebėdama žmones, dirbdama su jais, pajuntu ir jų baimę. Ji it siena, neleidžianti eiti toliau, ne tik gyvenimo, karjeros žingsniuose, bet ir vidinio augimo prasme.
Dažniausios baimės, su kuriomis susiduriu, – baimė keisti gyvenimą įstrigus sudėtingose aplinkybėse (pvz., nemylimas darbas), pastebiu moteris, kurios jaučia stiprią klaidos baimę, ir vyrus, kurie bijo prarasti tai, ką turi: pinigus, valdžią, socialinį statusą. Ir labai daug įgytos, išmoktos baimės, pvz., vyresnių žmonių ar didelį statusą turinčių žmonių baimės.
Kai žvelgiu plačiau, į visuomenę, pastebiu tiesiog įsikerojusią baimę išsakyti savo nuomonę, kurią, matyt, lemia baimė apsijuokti, baimė būti atstumtam.
Baimė susijusi su nerimu ir įtampa (stresu), tačiau tai tikrai ne tas pats. Baimė –atsakas į pavojų, kurį patiriame iš tiesų. Nerimas – tai numanomas pavojus. Numanyti galima nuolat, ir nerimą dėl to taip pat galima jausti nuolat. Pavyzdžiui, miške mus išgąsdina gyvatė ar žmogus su peiliu. Išgyvename baimę. Kitą kartą vaikščiodami po mišką vėl jaučiame baimę. Visgi tai labiau nerimas – pavojaus nėra, jis yra numatomas.
Iki šiol įsivyravusi darbo su jausmais praktika – leisti žmogui išsikalbėti, „išjausti“, „išventiliuoti“ jausmus. Visgi pastebiu, kad ši praktika nėra iki galo veiksminga. Jausmai it koks vanduo vonioje, jį išleidus, žmogui palengvėja, bet vonia ir vėl prisipildo vandens. Vadinasi, yra „vamzdžiai“, kuriais sėkmingai vėl atiteka mums sunkūs jausmai. Ir tie vamzdžiai – tai mūsų mintys. Už visų didelių sunkių jausmų – mintys, kurias mes it mantras patys to nesuvokdami kartojame, jos sukasi mūsų galvoje, dažniausiai nesąmoningai. Pvz., jei prarasiu statusą ir pinigus, būsiu nevykėlis. Didelis, autoritetą turintis žmogus (kuriam baimę jaučiu), gali mane sumenkinti, įskaudinti, gal net sunaikinti. Jei liksiu vienas (vienatvės baimė), pražūsiu, arba vienatvė – tai patvirtinimas, kad esu ne toks: niekas nenori su manimi būti. Šios mintys yra labiau vertos dėmesio nei jausmai. Visų pirma, jos dažnai nelogiškos, paremtos vienkartine patirtimi, ir galų gale – tik vienas iš daugelio galimų požiūrių į situaciją. O blogiausia, kad jos ima vadovauti mūsų gyvenimams.
Mūsų visuomenėje įsigalėjusi didelė baimė būti ne tokiu, būti nesėkmingu, išreikšti kitokią nuomonę. Pastarąją baimę ypač stiprina „facebook‘o“ rėksniai, surenkantys inertiškus „like‘us“. Pavyzdžiui, vienam apžvalgininkui pritariančių fanfarų gaudesy sumenkinus ES ambasadorių Rusijoje Vygaudą Ušacką, kad pastarasis santuokos metines žymės Čukotkoje, skaitytoja nedrąsiai klausia: „ar dar galima skaityti A.Čechovą ir F.Dostojevskį?“. Paradoksalu, kad teisę garsiai rėkti lyginame su balso demokratija, bet tuo pačiu ją atimame (V.Radžvilo pavyzdys) ir nepritarti įsivyravusiai nuomonei tampa baisu. Vedant laidą su gydytoju, visuomenės sveikatos ekspertu Dainiumi Pūru, kuris turi drąsos tėkšti tiesą tokią, kokią ji yra, lydėjo jausmas lyg kalbėčiau su Don Kichotu. Pats D.Pūras pripažino, kad yra marginalizuojamas – tai daryti itin lengva, kai mūsuose tik nevisprotis taip rizikuotų savo socialiniu ir profesiniu statusu. Ypač medicinos pasaulyje.
Gaji mūsų visuomenėje ir nesėkmės baimė. Geriau jau nieko nedaryti nei patirti nesėkmę. Todėl aplink daug žmonių, kurie tik tyliai arba garsiai galvoja, svajoja, bet nieko nedaro. Sėkmė – geriausia šiandienos valiuta. Atverianti duris ir socialiniame, ir profesiniame pasaulyje. Pozicionuodami sėkmę tampame matomi, girdimi, gerbiami. Visgi ši tendencija tik dar labiau gilina atskirtį. Kažkur pasimetė ir realybė, ir žmogiškumas.
Taigi šiandienos baimė yra suformuota mūsų patirties, kuri įsirašė mūsų smegenyse minčių ir jausmų pavidalu. Vienas ar keli atvejai pradeda diriguoti ateities atvejams. Ir vietoj džiaugsmo jaučiame nerimą.
„Gali būti, kad išsakęs kitokią nuomonę, sulauksiu pritarimo (daugelis žmonių nutyli šią tiesą), o galų gale save labiau gerbsiu ir ugdysiu drąsą savyje“. „Gali būti, kad, išėjęs iš šio darbo, aš ir nesusirasiu geresnio. O gali būti, kad ir pasiseks, tuomet dirbsiu tai, ką visuomet norėjau“. „Gali būti, kad tas, autoritetą demonstruojantis, žmogus, neturi piktų ketinimų. Gal ir pats kenčia nuo baimių. Bet kuriuo atveju mes galime bendradarbiauti“. „Taip, galios praradimas yra skausmingas. Visgi niekuomet neprarasiu savęs. Liksiu sau geriausiu draugu. Būsiu geriausias pavyzdys savo vaikams, kaip išlikti garbingu žmogumi“. „Kodėl į vienatvę žvelgiu kaip į kančią? Juk tai nuostabi gyvenimo dovana. Pabūti su savimi. Aš galiu tas akimirkas paversti skausmu, o galiu ir džiaugsmu“.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
