Hm... Įdomu. Kas tas iššūkis? Ir kodėl sovietmečiu nebuvo „iššūkių“? Kas tuomet buvo? „Problemos“. Ir dar „planai“, „uždaviniai“. Problemos daugiausia Vakaruose – darbo žmonių engimas. O bendrai viskas aišku. Kokie klausimai?! štai planas, imkime ir darykime. Planas ir asmeniniame gyvenime. Neišsišok, eik kaip nubrėžta: spaliukas, pionierius, komjaunuolis, išsilavinimas, darbas, butas, šeima (2 vaikai).
Tai visgi, kas tas iššūkis? Suprantamas dvejopai: kvietimas dalyvauti konkurencinėje kovoje ir išsiaiškinti, kas stipresnis, o dažniau – situacija, kurioje turime patikrinti savo gebėjimus. Patys prieš save. Kiekvienu atveju – tai įtampa ar „įtampėlė“...
Įdomu, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narių nuomone, „iššūkio“ vartojimas reikšme „išbandymas, sunkumas“ vertinamas kaip stiliaus štampas: „atsižvelgiant į kontekstą, pirmenybė teikiama daiktavardžiams sunkumai, išbandymai, uždaviniai, tikslai ir pan.“.
Tai visgi, kas tas iššūkis? Suprantamas dvejopai: kvietimas dalyvauti konkurencinėje kovoje ir išsiaiškinti, kas stipresnis, o dažniau – situacija, kurioje turime patikrinti savo gebėjimus. Patys prieš save. Kiekvienu atveju – tai įtampa ar „įtampėlė“...
Neuromokslo požiūriu, iššūkis – tai naujų neuronų jungčių mūsų smegenyse kūrimas. Pastangos eiti naujais nepramintais neuronų takeliais – mąstyti, pakelti, įveikti daugiau, daryti kažką kitaip, kurti naują patirtį. Žodžiu, kaip pasakytų tūkstantmečio kartos atstovas arba žmogus, norintis save vadinti lyderiu, – išėjimas iš komforto zonos.
Ak, lažinuosi sovietmečiu tokios sąvokos kaip „komforto zona“ beveik niekas nežinojo. Ir pačiai patinka socialiniuose tinkluose platinamas užrašas „gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi komforto zona“ (Angl. „life starts where the comfort zone ends“). Toks „gyvenimas“ – įdomus, įkvepiantis, atnešantis rezultatus. Rezultatus? Taip įprasta vardinti materialias ar nematerialias (pvz., pripažinimas) gėrybes, bet visuomet kelio gale – pasitenkinimo jausmas. Žmonės bėga maratonus, nes pakylėta būsena kirtus finišo liniją ypač maloni – organizme išsiskiria laimės hormonai – enkefalinai ir endorfinai, nugalintys kančios jausmą, o tuo pačiu užvedantys įpročio ratą. Nuostabus apdovanojimas, kurį norisi patirti vėl ir vėl.
Grįžkime prie Valstybinės lietuvių kalbos komisijos siūlymo iššūkį vadinti sunkumu. Apskritai, žodis „sunku“ – kaip virusas. Jei nuolat kartosi „sunku“, „sudėtinga“, ne tik apsunksi, susikūprinsi, imsi savęs gailėti, bet nieko ir nenuveiksi. Pripažinkime, žodis „iššūkis“ šviesus, suteikia energijos. Jei matysiu vien problemas, lygiai taip įsisuksiu į uždarą sunkumų ratą. Kur kas geriau kreipti dėmesį į sprendimą, o ne murkdytis problemų liūne. Kas iš jo ištrauks, jei ne mes patys?
Tie, kurie nebėga maratonų, dažnai pastebi kančios perkreiptus bėgančiųjų veidus. Mėgstantys pasėdėti ant sofkutės ar tiesiog ramų gyvenimą irgi baisisi „tikslų narkomanais“: „ar tau dar negana?“, „ką tu nori įrodyti?“. Ak, juk tai tik įpročiai. Apdovanojimo galia, kuriai kiekvienas suteikiame savą prasmę. Ir kiekvieno mūsų asmeniniai pasirinkimai...
Taigi. Tarpušventis. Toliau gaminame maistą. Žvelgiu į sveikinimus. Paramos vaikams centro atvirukas linki „drąsos gyventi lėčiau“. Ar tai tik ne iššūkis nepriimti iššūkio?
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, Baltijos šalių ICC koučingo trenerė, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alisa Miniotaitė: Lengvų pasirinkimų nėra
