Blogiausia, kad teikdamas grįžtamą ryšį nuo tos blogosios dalies ir pradės. O išsakydamas kritiką, gerąją dalį gali ir pamiršti. O gal jos ir nepastebėjo. Viskas, ką darome gerai, priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Bet tik vieną kartą suklysk arba nepadaryk taip gerai, och kaip bus „išrašyta“.
Jei delegavo darbą, vadovas būtinai ateis paklausti po kelių valandų, ar jau pradėjau, o gal ir įgyvendinau. Viską turėjau mesti į šalį. Neduokdie būsiu nepradėjęs daryti. Pažįstama, nes kai pati deleguoju, turi būti atlikta skubiai. O jei šis darbas mano sąraše, jis gali ir palaukti.
Mes visi žinome vadovų, kurie viską darbo labai gerai ir viską išmano geriausiai. Šalia tokio vadovo darbuotojui nėra vietos. Jis pats vienas pasitaria, pats nusprendžia ir pats įgyvendina. Nes jis vienas taip temoka. Taip geriau, taip greičiau. Vadovas nesusimąsto, kaip darbuotojui svarbu jaustis svarbiu, reikšmingu. Kai esu svarbus, man darbas tampa prasmingas. Aš jaučiuosi gerai, galiu realizuoti save.
Be abejo, vadovo intencijos geros. Noras padaryti viską kuo geriau – it variklis, suteikiantis jėgas. Tik galo krašto nematyti. Viskas turi būti nepriekaištinga. Darbe būnu rimta ir susikaupusi. Su rūpesčio raukšle kaktoje. Tikrai yra kuo rūpintis. Klientų pasitenkinimas paslaugų kokybe turi būti aukščiausias. Taip pat turime galvoti ir apie ateitį – kaip laimėsime rinkoje. Vienintelė problema – darbuotojai gali išprotėti nuo rūpesčio ar įtampos.
Ne veltui nurodoma, kad organizacijoje turi būti du lyderiai – rimtasis ir linksmasis. Pastarasis būtų atsakingas už džiaugsmą ir malonumą. O jei jau esi vienas lyderis, tuomet būk malonus, pasirūpink linksmąja dalimi, atsipalaidavimu. Ne po darbo. Darbo proceso metu taip pat.
Kartą konsultacijos metu darbuotojas pasiskundė apie kandžias savo vadovo replikas dėl kelių papildomų kilogramų. Pažvelgiau į save. Susimąsčiau, iš kur tai kyla, - tas darbuotojo netobulumo nepriėmimas. Nuo ko tai apsaugo? Veikiausiai, tai apsaugo nuo savo paties netobulumo matymo. Kai matau kitų netobulumus, nebereikia savais rūpintis. Jų tiesiog gali ir nematyti. O jei suprantu, kad pats esu netobulas, toleruoju savo netobulumus, tuomet galiu priimti ir toleruoti kito žmogaus netobulumus.
Galiausiai vadovui savęs netobulumo priėmimas gali tapti viena maloniausių patirčių. Yra klausimų, į kuriuos atsakymų nežinau. Yra sričių, kuriose darbuotojas dirba geriau. Aš turiu trūkumų. Man jie yra žinomi. Ach, kaip palengvėja, kai nereikia nešti ant pečių tos sunkios trūkumų slėpimo naštos. Rūpesčio raukšlės kaktoje ima lygintis. Darbuotojas netobulas? Na bet kas gi čia iš mūsų tobulas!
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, „Žinių radijo“ laidos „Lyderio dilema“ autorė
