Vadyboje nepaprastai didelis dėmesys skiriamas lyderio-sekėjo santykiui. Ši ląstelė – visos organizacijos gerovės pagrindas. Dar vienas skirtumas – įmonėje dažniausiai vadovas ir darbuotojas (net ir smarkiai nutolęs) yra susitikę gyvai, tuo tarpu politikoje šis ryšys dažniau menamas, įsivaizduojamas, nei tikras ir gyvas, tačiau tai vis viena yra ryšys – politiko-rinkėjo, valstybės vadovo-piliečio ryšys.
Kodėl taip sureikšminamas vadovo-darbuotojo santykis? Šio santykio kokybės, matuojamos pasitikėjimu, įsipareigojimu ir pagarba, išlaikymas – praktiškai vienintelis būdas kartu siekti bendro tikslo.
Lyderio-sekėjo santykis – dvipusis, todėl pagarba, pasitikėjimas ir įsipareigojimas taip pat turėtų būti abipusiai. Jei klaustume, kas gi atsakingas už šį ryšį, atsakymas būtų – abu. Idealiu atveju abu. Tačiau pirmiausia lyderis. Jei sekėjo nebrandą galime suprasti, toleruoti, lyderiui to atleisti negalime. Beje, lyderio vaidmuo visada buvo ir bus auginti, brandinti sekėjus.
Šiandieninėje Lietuvoje matomas didelis susipriešinimas ne tik tarp visuomenės grupių, bet ir tarp valstybės vadovų ir rinkėjų sunkiai pateisinamas iš lyderystės perspektyvų.
Prieš daugelį metų teko matyti vadovus, kurie žemesnėse grandyse dirbančius nekvalifikuotus darbuotojus vadindavo „chanygomis“, tačiau šie laikai įmonėse jau negrįžtamai praėjo. Ar įsivaizduojate prekybos tinklo vadovus, kurie menkintų kasininkus ar krovikus? Tai būtų visiškai nesuvokiama ir iš karto sulauktų atoveiksmio – prasto darbuotojų darbo, konfliktų organizacijoje, piktybiško elgesio ir kaitos. Būtent: jei vadovas menkina bent vieną organizacijos narį, nukenčia visi.
Matant valstybės vadovų elgesį, iš tiesų kyla klausimų, kodėl jie elgiasi būtent taip.
Suprantama, pati visuomenė yra žymiai kompleksiškesnė ir veikiama įvairių interesų grupių. Tikėtina, kad valdant vieną po kitos ištinkančią krizę, dirbant po 12 ir daugiau valandų per dieną, esant apsuptam bendraminčių, kažkur „pakraštėse“ esančių kitokių, kitaip manančių ar nepatenkintų Lietuvos gyventojų tiesiog nesimato. Be to, kyla natūralus nepasitenkinimas ir pyktis: „jie nesupranta, kaip sunkiai dirbame“, „nesupranta, kiek yra klausimų ir interesų, kuriuos turime suderinti“, „nesupranta, kokį nelengvą, tačiau pasvertą ir teisingą sprendimą priėmėme“. Gali būti, kad ir tikrai nesupranta.
Lygiai tą patį galvoja ir nutolęs žmogus: valdžia nesupranta (ir nesidomi), kaip aš gyvenu, ką man tai reiškia, kokios bus šio sprendimo pasekmės man ir mano šeimai. Kaip jau minėjau, jei kalbame apie lyderystę, visų pirma lyderis turi nulipti iš savo tvirtovės ir ateiti pas savo darbuotoją, žmogų ar sekėją pasikalbėti.
Galbūt dalis Lietuvos gyventojų nėra „mano žmonės“, „mano sekėjai“? Jie už mane nebalsavo (ko gero, taip ir buvo), manęs nepalaiko. Pasiūlysiu jiems kita proga išsirinkti kitą valdžią? Tebūnie tai tik neatsargūs, žurnalistų išryškinti tarstelėjimai. Tačiau tokie ydingi ir netinkantys Lietuvos valdžios (žmonių) atstovams.
Galbūt dalis Lietuvos gyventojų nėra „mano žmonės“, „mano sekėjai“?
Politinė jėga iškėlė tave į viršūnę, ir susitapatinimas tik su šia interesų grupe, partija suprantamas iš žmogiškosios pusės, tačiau nepateisinamas valstybės požiūriu. Šalies vadovai tarnauja Lietuvai, tai reiškia visiems Lietuvos žmonėms, ir aukščiau visko iškelia valstybės interesą. Visuomenės suskaldymo gilinimas – niekaip nėra valstybės interesas.
Idealistiškai čia svarstau. Tikėtina, kad dalis esamų vadovų tik džiaugėsi gautomis (ar užimtomis) reikšmingomis pareigomis ir su pasitenkinimu matavosi krėslą, niekad apie tarnystę tautai nė negalvodami.
Bėdos ypač matosi atsitraukus – tokioje padėtyje esu aš ir jūs. Būnant įvykių epicentre tai sunkiai įmanoma. Vadovų supratimas ir įžvalgos ateis vėliau. Juk bręsta ne tik sekėjai, bet ir lyderiai.
Tyrinėjant ryškiausių valstybės lyderių biografijas, matyti, kad sėkmingi valstybių vadovai visuomet gebėjo kalbėti su paprastais žmonėmis, o tų, kurie negebėjo sekėjų suprasti, girdėti ir su jais bendrauti paprasčiausiai nelikdavo.
Čerčilis nuolat kartojo principą: „jaw-jaw is better than war-war“.
Churchillis nuolat kartojo principą: „jaw-jaw is better than war-war“ (pirmiausia tik kalbėti; konfliktuoti, kariauti – kraštutinė priemonė). Tikėkimės, kad valdžios ginklai (pyktis, kategoriškumas, draudimai, žiniasklaidos ir nuomonės formuotojų pasitelkimas, etikečių klijavimas, žmonių menkinimas ir kt.) bus sudėti ir bus pasitelktas „jaw-jaw“ – būdas kurti pasitikėjimą valstybėje.
