Atsakymų paieškoti tikrai verta, nes nepasitikėjimas svarbiausia valdžios institucija yra pati opiausia mūsų demokratijos liga. Būtent iš čia metastazės išplinta po visą politinę sistemą, o taip pat ir visuomenėje. Sakysite, nieko čia nepakeisime ir kaip buvo, taip ir bus? Nieko panašaus, galima pastebėti, kad daugelyje pokomunistinių šalių kažkada buvo panašiai, tačiau ilgainiui žmonių požiūris pasikeitė, t. y., jie pradėjo vis labiau ir labiau pasitikėti savo parlamentais...
Laikas „santūrumą“ nuleisti į praktinį lygmenį. Tai būtų tikrai esminių pokyčių pradžia, įskaitant ir visuomenės chroniško nepasitikėjimo parlamento institucija įveikimą.
Tačiau Lietuvoje – tartum užburtas uždaras ratas. Jau nesunku pastebėti, kad iki šiol niekas iš Tautos išrinktųjų taip ir nesugebėjo deramai pripažinti šios problemos rimtumo. Garantuoju, visuomenės nepasitikėjimo Seimu problemai bus skirta ne viena į aukštus postus renkamo politiko kalba naujos parlamento kadencijos pradžioje. Deja, dažniausiai tokio pobūdžio kalbos būna tiesiog be turinio, jau nekalbant apie tai, kad jos netrukus pamirštamos.
Nereikia būti labai gudriu, kad suprastum – nepasitikėjimo problemos priežastys glūdi kažkur abipus, t. y., parlamento institucijos viduje ir pačios visuomenės gelmėse.
Taigi, į ką pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad įklimpęs vežimas bent jau krusteltų?
Nereikia būti labai gudriu, kad suprastum – nepasitikėjimo problemos priežastys glūdi kažkur abipus, t. y., parlamento institucijos viduje ir pačios visuomenės gelmėse. Viena vertus, visuomenė, t. y. mes visi kartu ir kiekvienas atskirai, netolimoje praeityje išgyvenome pačias įvairiausias transformacijas. Tai skausminga ir negalėjo nepalikti pėdsakų mūsų sąmonėje ir kasdieniniame gyvenime. Per daugelio galvas kažkada persirito išaugusio nedarbo, nusikalstamumo, socialinės diferenciacijos, smukusio gerbūvio ir kitokios bangos. Daugeliu atvejų ne kas kita, o būtent žmonių išrinktas Seimas nesugebėjo sušvelninti šios bangų mūšos, neretai sugriovusios daugelio žmonių likimus. Tokiu būdu, kaip ilgainiui paaiškėjo, sudygo nepasitikėjimo sėklos Seimu beigi apskritai valdžia ir, deja, jos kaskart naujai sudygsta piktomis piktžolėmis.
Kitas klausimas, o kaip gi tokiame visuomenės kontekste atrodė ir tebeatrodo pats parlamentas? Klausimas rimtas, kadangi parlamentas nėra „šiaip“ organizacija. Tai yra valdžios institucija, kuriai suteikti platūs konstituciniai įgaliojimai, kuri atlieka visą eilę funkcijų ir kurios yra neatsiejamai persipynusios. Pabandyk, kad gudrus šiais laikais pasakyti, kur prasideda ir kur baigiasi parlamento funkcijų plejada – atstovaujamoji, teisėkūros, priežiūros, biudžetinė, kreatyvinė, nominavimo, komunikavimo ir visa eilė kitų... Bet klausimas ne apie tai – apie visuomenės nepasitikėjimą parlamentu.
Dirstelkim, kaip Seimas savo funkcijas atlieka ir kaip dirba į šią instituciją Tautos valia patenkantys žmonės? Čia jau tikrai būtų galima prirašyti tekstų, kurie netilptų į jaučio odą, tačiau juose tikrai telpa nemažai atsakymų, kodėl žmonės nepasitiki savo parlamentu.
Drįsiu pasakyti, kad pačios storiausios nepasitikėjimo šaknys raizgosi Seimo suartuose teisėkūros dirvonuose. Taip jau atsitiko, kad Seimo nariai teisėkūrai visada skyrė išskirtinį dėmesį, o neretai pagal įdirbį šioje srityje matuojama ir parlamentinio darbo sėkmė. Ir – deja, mat ilgainiui to pakako, kad visos likusios Seimo priedermės tiesiog susijauktų. Pati fundamentaliausia iš jų – visuomenės interesų atstovavimas ir komunikavimas su žmonėmis (iš čia „dviejų Lietuvų“ metafora), tada – parlamentinės kontrolės (eilę kadencijų kažkodėl būdavo tarsi „antrinė“), biudžetinė (vykdoma perdėm atsainiai ir neįsigilinus), nominavimo (žmones piktinantys institucijų nesusikalbėjimai skiriant aukštuosius pareigūnus).... Visa tai – ne kas kita, kaip nesubalansuotos parlamento funkcijos ir žmonės tai jaučia – vienur dėmesio perteklius, kitur striuka, o reikia lygiai vienodai visur.
Drįsiu pasakyti, kad pačios storiausios nepasitikėjimo šaknys raizgosi Seimo suartuose teisėkūros dirvonuose.
Bet grįžkim prie teisėkūros. Parlamentiniame folklore (o būna, kad ir konstituciniu lygmeniu) ši funkcija seniai yra tapusi „pagrindine“. Tai daug ką pasako. Pagal daugelį teisėkūros rodiklių Europoje neturime lygių. Aišku, tie rodikliai pirmiausia yra kiekybiniai (apie kokybinius – dar bus). Visus artimesnius ir tolimesnius kaimynus lenkiame pagal parlamente užregistruojamų ir priimamų teisės aktų bei įstatymų projektų skaičių, parlamento posėdyje vieno projekto svarstymui skiriamą „mažiausią“ laiką, pagal dažniausiai taikomas išimtinės skubos taisykles (tiesa, po Konstitucinio Teismo intervencijos tokia praktika kaip ir sustabdyta) ir t. t. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dabartinis, kadenciją baigiantis XII-asis Seimas, pagal daugelį paminėtų parametrų, deja, vėlgi bus neprilygstamas „rekordininkas“.
Pastebėta, kad dėl teisėkūros taisyklių netobulumo, o kai kada ir dirbtinio supaprastinimo politiniai interesai labai jau lengvai virsta teisės aktų projektais.
Visai neseniai Respublikos Prezidento surengtoje teisėkūros ekspertų diskusijoje buvo pastebėta, kad šiandien Lietuvoje veikia bemaž 100 tūkst. teisės aktų, nepaaiškinamai daug klausimų siekiama reguliuoti išimtinai aukščiausią teisinę galią turinčiais teisės aktais, nemaža dalis jų iškart po priėmimo tobulinami dešimtimis kartų, teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS‘e) per mėnesį paskelbiama apie 300 teisės aktų projektų.
Tuo tarpu visą teisėkūros procesą negalima laikyti skaidriu ir atviru, kadangi visuomenė į jį neįtraukiama, veikiančių teisės aktų stebėsena realiai neįgyvendinama ir t. t. Taip pat pastebėta, kad dėl teisėkūros taisyklių netobulumo (teisėkūros „filtrų skylėtumo“), o kai kada ir dirbtinio supaprastinimo politiniai interesai labai jau lengvai virsta teisės aktų projektais. Tokiu būdu teisės kūrimo procesas yra paprasčiausiai politizuojamas.
Kitaip tariant, pirmiausia Seimas, o ir visi kiti, tiek prikūrė, kad šalies teisėkūros brūzgynuose ir pats „velnias sprandą nusisuktų“. Idant tokių traumų patirtume kuo mažiau, toje pačioje diskusijoje gimė keletas dėmesio vertų idėjų. Visų pirma, laikas teisėkūros konvejerį reikėtų pristabdyti ir atsigręžti į jos kokybę. Todėl naujai išrinkto Seimo kadencijos pradžia – tinkamas metas tuo užsiimti, juo labiau, kad kalbų apie susirūpinimą Seimo „reitingais“, priesaikas juos „pakelti“ tikrai nestigs. O reikėtų visai nedaug, pirmiausia, iš esmės peržiūrėti Seime, ir ne tik jame, vykstančio teisėkūros proceso taisykles, kurios šį procesą neretai paverčia tiesiog primityvia procedūra. Gerai būtų, jei šio rūpesčio vaisius būtų nauja Seimo statuto bei Teisėkūros pagrindų įstatymo redakcija. Būtent juose yra daugybė „burtažodžių“, kurie būk tai turėtų garantuoti teisėkūros proceso racionalumą ir priimtų sprendimų kokybę. Štai keletas iš jų – proceso atvirumas ir skaidrumas, lobistinės įtakos atskleidimas, ekspertizė, kaštų ir naudos analizė, poveikio vertinimas, teisės aktų stebėsena...
Deja – ir laikas visiems tai kartą ir visiems laikams pripažinti – išvardyti „burtažodžiai“ teisėkūros realybėje neveikia. Ir čia slypi daugybė netinkamo teisinio reguliavimo bėdų, įskaitant ir tą patį visuomenės, asocijuotų struktūrų ar atskirų piliečių skeptiškumą parlamento institucijos atžvilgiu.
Todėl, atsižvelgiant ir į tai, kas atkartota šiame straipsnyje, minėtoje diskusijoje buvo pasiūlyta visą praeityje sukurtą ar dar tik kuriamą teisę „ekologizuoti“. Tai yra, peržiūrėti visą šalyje veikiantį teisinį reguliavimą, atsisakant to, kas nereikalinga, bei sutramdant nepamatuotą teisėkūros entuziazmą, o tuo pačiu ir teisėkūroje hiperaktyvų Seimą, kadencija po kadencijos „gerinantį“ visus teisėkūros rekordus.
Belieka tik pastebėti, kad teoriniu aptartų problemų lygmeniu yra tokia lyg ir mūsuose neįprasta sąvoka –„teisėkūros santūrumas“. Negalima nepastebėti, kad per tris dešimtmečius šalyje susiformavę teisėkūros, teisinės sąmonės bei politinės kultūros standartai taip įsiūbavo teisėkūros procesus su visomis iš to išplaukiančiomis nekokiomis pasekmėmis, kad kažkas iš naujai iškylančių politinių lyderių prie to „santūrumo“ tiesiog privalo visus pakviesti. Kitaip tariant, laikas „santūrumą“ nuleisti į praktinį lygmenį. Tai būtų tikrai esminių pokyčių pradžia, įskaitant ir visuomenės chroniško nepasitikėjimo parlamento institucija įveikimą. Aišku, kaip madinga dabar sakyti, tam reikia ir politinės valios, ir telkiančios galios. Klausimas tik, kas imsis ryžtingai viską keisti ir taps šių pokyčių lyderiu?
Dr. Alvidas Lukošaitis yra politologas.
