Aiškėja ir priemonės šimtaprocentinei laisvei garantuoti. Reikia sustiprinti nacionalinę žvalgybos instituciją – VSD. Būtina suburti ir apginkluoti mūsų pačių labui greitai ir tiksliai veikiantį specialiųjų pajėgų būrį. Taip pat būtų neblogai atkurti laisvos Lietuvos ir laisvų žmonių šauktinių kariuomenę.
Kam to reikia? Kvailas klausimas. Už tokius klausimus – šimtas pritūpimų!
Kam visa tai?
Stipri VSD kaipmat išaiškins tėvynei priešiškus piliečius ir svetimų šalių agentus. Prieš porą metų sužinojome, kad pasiklausoma daugiau kaip 80 tūkst. Lietuvos gyventojų telefoninių pokalbių.
Kalėjimams pinigų turėtų būti skirta kartu su gausiomis šalies saugumui skirtomis lėšomis.
Tai europinis rekordas! Kelis kartus daugiau nei kokioje nors Vokietijoje, tačiau akivaizdu – per mažai, kad jaustumėmės saugūs.
Specialiųjų pajėgų būrys tikrųjų lietuvių labui greitai ir tiksliai neutralizuos pavojingiausius Tėvynės priešus, su kuriais VSD nepajėgs susidoroti pakankamai slaptai ir efektyviai.
Kur dėsime liaudies priešus? Kaipmat pastatysime naujus kalėjimus ir tardymo izoliatorius.
Naujuosiuose pagal visus Europos standartus laikysime įprastus nusikaltėlius, o senieji lai lieka tikriesiems Lietuvos priešams. Kalėjimams pinigų turėtų būti atseikėta kartu su gausiomis šalies saugumui skirtomis lėšomis.
Įkursime tikrų vyrų kalvę
Lietuvos šauktinių kariuomenė reikalinga, nes jaunimas šiais laikais yra neapsišvietęs ir tingus. Tik sėdi „feisbuke“ ir žaidžia žaidimus. Tegu pajudina užpakalius tėvynės labui.
Kariuomenė padeda jaunuoliui nutraukti santykius su blogais draugais, kuriuos jis buvo radęs paauglystėje.
Šauktinių kariuomenė sustyguos nesusipratusius jaunuolius ir nukreips juos teisinga patriotizmo kryptimi. Kasdien – po dešimt kilometrų su „kerzais“ ir papildomai penkiasdešimt atsispaudimų už kiekvieną kvailą klausimą.
Per gerus 12 mėnesių bergždžiai mokęsis mokykloje ir be reikalo tėvų klausęs jaunuolis subręs tikru vyru. Joks universitetas to juk nesugebės suteikti. Kai neliks klausimų, už ką mes mylim Lietuvą, už ką mes kovojame ir šaudome, tuomet bus galima ir į universitetą.
Kai žmogus išmoksta be papildomų klausimų vykdyti tiesioginius įsakymus – gulti, bėgti, šauti ar mirti už tėvynę – tik tuomet jis tampa savarankiškai mąstančiu žmogumi.
Be to, kariuomenė padeda jaunuoliui nutraukti santykius su blogais draugais, kuriuos jis buvo radęs paauglystėje. Tie draugai jį veda iš doros kelio ir tolina nuo aukštesnių tikslų. Kartais skatina nusikalsti.
Niekam nereikalingoji Lietuva
Po velnių, kaip tai kažkur girdėta? Kai augau, man sakė, kad tėvynė daug didesnė – kažkur iki Japonijos. Prieš 24-erius metus mano tėvynės valdymo centras iš Maskvos persikėlė į Vilnių. Po to – į Strasbūrą ir Briuselį. Bet čia kita istorija.
Ši bendrovė jau seniai seniai nebežino, kuo gyvena mano Lietuva.
Aš visada gyvenau Lietuvoje, kuri nesikeitė. Mano Lietuva bėga basomis kojomis per rasotą pievą pagirdyti karvės. Vidurvasary ji rieda ugniniais ratais nuo lubinais mėlynuojančio kalno.
Mano Lietuva tarsi daro viską, kad būčiau laimingas: pavalgęs, linksmas, kūrybingas, smalsus. Jos negali nemylėti.
Ta Lietuva, kuri keitė valdymo centrus ir periodiškai organizuoja rinkimus – palyginti uždara ir, drįsčiau teigti, akcinė bendrovė „Lietuva“. Ši bendrovė jau seniai seniai nebežino, kuo gyvena mano Lietuva.
Mylėti šią bendrovę – tai dievinti valstybę ir jos kalėjimus, policiją, teismus ir, žinoma, Seimą bei Vyriausybę. Gal netyčia žinote, kiek procentų žmonių šiomis institucijomis pasitiki? O gal pažįstate, kas jas nuoširdžiai myli?
Ką ginsime? Valstybę ar žmones?
Nereikia skubėti marinti dar dviejų kartų vardan šimtaprocentinės laisvės. Mes visada mylėjome Lietuvą, kuri mus pagimdė ir užaugino.
Mes visada ją ginsime, jei tik reikės. Gal net ir tarnausime šauktinių kariuomenėje, tačiau tik toje, kurią sukurs mūsų Lietuva, o ne akcinė bendrovė. Retorinis klausimas – ką būtume laimėję su gausia šauktinių kariuomene prieš 24-erius metus?
Ar šventai tikite, kad iki dantų ginkluotas lietuviškas specialusis dalinys gins žmones nuo vyriausybės, o ne atvirkščiai?
Kas tarnauja sistemai, struktūrai, vėliavai, herbui, tam žmogus yra antroje vietoje. Vėliavą labai nesunku pakeisti ar perdažyti.
Kas myli žmones, o ne sistemą, tas suvokia gyvenimo vientisumą, nesvarbu, kas imasi viešpatauti.
Amerikiečių mąstytojas ir anarchistas Edwardas Abbey sakė, kad patriotas turi visada būti pasiruošęs ginti savo šalį nuo savo Vyriausybės.
Ar tikrai tikite, kad šauktinių kariuomenė mus išgelbės nuo Sibiro meškų, sumažins nedarbą ir iš mūsų vaikų padarys tikrus vyrus? Ar tikrai lengviau atsipūsite dėl savo nuomonės, jei ją palaimins lietuviška CŽV? Ar šventai tikite, kad iki dantų ginkluotas lietuviškas specialusis dalinys gins žmones nuo Vyriausybės, o ne atvirkščiai?
