Jeigu reikėtų pradėti ieškoti metų, nuo kada Lenkijos vyriausybė pradėjo realizuoti Jerzy Giedroyco idėjas, tikrai nederėtų šios programos realizavimo pradžios sieti su T.Mazowieckio išrinkimu Lenkijos premjeru.
Nederėtų užmiršti, jog „Solidarumui“ suformavus vyriausybę, Sovietų Sąjunga dar egzistavo, o Lenkijoje ir toliau buvo dislokuoti sovietų armijos kariniai daliniai. Tuo metu dar būta baimių, jog viskas gali pasikeisti.
Nederėtų užmiršti, jog „Solidarumui“ suformavus vyriausybę, Sovietų Sąjunga dar egzistavo, o Lenkijoje ir toliau buvo dislokuoti sovietų armijos kariniai daliniai.
Taip pat skaitykite: Alvydas Nikžentaitis: Apie lenkiškąjį „imperializmą“
T.Mazowieckio laikyseną geriausiai nusako pirmieji jo kaip vyriausybės galvos vizitai į užsienį. Jis pirmai užsienio viešnagei pasirinko ne Vašingtoną ir ne Londoną, tačiau Vatikaną, kuriame tuo metu rezidavo didelę įtaką „Solidarumo“ judėjimui ir visai Lenkijai daręs Jonas Paulius II.
Tačiau antras oficialus vizitas buvo surengtas į Maskvą. Tiesa, T.Mazowiecki jau nesutiko lankytis lenkų-sovietų brolybės vietovėje Lenino, tačiau neišvengė apsilankymo Lenino kabinete Kremliuje.
Tačiau jau tada buvo dedami pamatai naujoms tradicijoms. Antai prezidentas W.Jaruzelskis pirmojo vizito Maskvoje metu rado laiko aplankyti Katynę šių žudynių 50-mečio proga. Šis simbolinis žingsnis kažkuria prasme ženklino, jog pokomunistinės Lenkijos santykiai su Rusija ir ateityje bus gaubiami Katynės tragedijos šešėlio.
Šios aplinkybės parodo ir naujos pokomunistinės vyriausybės atsargumą, jų pastangas daryti viską, jog antrą kartą nepasikartotų Varšuvos sukilimo scenarijus. Šiuo apdairumu paaiškinamas ir Lenkijos vyriausybės delsimas pripažinti Lietuvos 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtą Nepriklausomybę.
Šiuo apdairumu paaiškinamas ir Lenkijos vyriausybės delsimas pripažinti Lietuvos 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtą Nepriklausomybę.
Kita vertus, tai nesutrukdė Lietuvos Seimo delegacijai atvykti į Vilnių iškart po tragiškų Sausio 13 dienos įvykių.
Varšuvoje įkurtas Lietuvos informacinis centras faktiškai atliko Lietuvos ambasados funkcijas, o pati Lenkija buvo numatyta kaip šalis, į kurią turėjo pasitraukti Lietuvos Vyriausybė, jeigu sovietai sutriuškintų Lietuvos Nepriklausomybę.
Taip pat skaitykite: Alvydas Nikžentaitis: Apie artėjantį Lenkijos ir Lietuvos karą bei jo priežastis
J.Giedroycas aršiai kritikavo Lenkijos valstybės delsimą. Galbūt ši kritika padėjo, nesi Lenkija buvo pirmoji iš pasaulio valstybių pripažinusi nepriklausomą Ukrainos valstybę 1991 metais.
J.Giedroyco programos realizavimo bandymai buvo matomi ir 1990 metų rugpjūčio 3 dieną, t.y. dar prieš nepriklausomos Ukrainos atsikūrimą Lenkijos parlamente priimtoje deklaracijoje, kurioje buvo pasmerktos Lenkijos represijos prieš ukrainiečius 1945 metų akcijos „Visla“ metu.
J.Giedroyco programos realizavimo bandymai buvo matomi ir 1990 metų rugpjūčio 3 dieną, t.y. dar prieš nepriklausomos Ukrainos atsikūrimą Lenkijos parlamente priimtoje deklaracijoje, kurioje buvo pasmerktos Lenkijos represijos prieš ukrainiečius 1945 metų akcijos „Visla“ metu.
Dar anksčiau, 1990 metų lapkritį Lenkija siūlė pasirašyti Baltarusijai deklaraciją apie tarpvalstybinių santykių užmezgimą.
Tačiau ši iniciatyva baltarusių buvo užblokuota, pareiškus, jog Baltarusija nedalyvavo pasirašant sutartį tarp komunistinės Lenkijos ir Sovietų Sąjungos 1945 metais dėl sienų, kas reiškė, jog baltarusiai tokiu būdu pareiškė teritorines pretenzijas į Balstogės vaivadiją, kuri po sovietų invazijos į Lenkiją 1939 metais buvo priskirta Baltarusijos SSR.
Tokiu būdu norai greitai pripažinti Baltarusijos Nepriklausomybę sužlugo ne dėl Lenkijos diplomatų kaltės.
Baltarusijos atvejis buvo pakankamai simptomiškas. Analogiškai su Lenkija elgėsi ir Lietuva, keldama Vilniaus okupacijos problemą. Vis dėlto čia abiejų šalių diplomatams pavyko surasti protingą kompromisą, kuris, tik neįsigilinusiems į mentalines lietuvių ir lenkų problemas, gali pasirodyti keistas.
Šio kompromiso esmė buvo ta, kad tarpvalstybinėje Lietuvos ir Lenkijos sutartyje buvo įrašytas punktas, patvirtinantis, jog Lietuvos Respublikos sostinė yra Vilnius, o Lenkijos – Varšuva.
Simptomatiška, kad Lietuvos ir Lenkijos sutartis buvo pasirašyta 1994 metais. Faktiškai tuo metu baigėsi valstybės stabilizacijos laikotarpis, o 1995 metais Aleksandras Kwasniewskis išrinktas prezidentu ne kartą viešai deklaravo savo paramą J.Giedroyco politinėms doktrinoms.
1997 metais jo paskirtas užsienio reikalų ministras Bronislawas Geremekas pareiškė, jog sieks Lenkijos užsienio politikoje realizuoti kuo daugiau J.Giedroyco idėjų.
Šios permainos Lenkijoje lėmė tai, kad nuo 1995 metų tarp Lietuvos ir Lenkijos pradėjo formuotis santykiai, neretai vadinami strateginės partnerystės terminu.
Šios permainos Lenkijoje lėmė tai, kad nuo 1995 metų tarp Lietuvos ir Lenkijos pradėjo formuotis santykiai, neretai vadinami strateginės partnerystės terminu.
Be abejonės, šiam vaisingam bendradarbiavimui įtakos turėjo ir 1998 metais prezidentu išrinktas Valdas Adamkus.
Vis dėlto ir per Lietuvos – Lenkijos „auksinį“ santykių dešimtmetį, kaip jį pavadino prezidentas V.Adamkus, nebuvo išspręstos lenkų tautinei mažumai svarbios problemos.
Be jokios abejonės, nemaža dalis kaltės dėl to tenka Lietuvai. Kita vertus, J.Giedroycas tarpvalstybinius santykius regione statė visąlaik aukščiau už lenkų tautinės mažumos situaciją.
Tai paaiškina faktą, kad jo pasekėjai Lenkijos valdžios sluoksniuose neretai vizitų Lietuvoje metu iš viso atsisakydavo susitikti su vietos lenkais, o su tautinėmis mažumomis susiję klausimai buvo laikomi nereikšmingomis problemomis.
1995–2004 metų santykiai su Lietuva buvo didžiausias Lenkijos užsienio politikos pasiekimas realizuojant J.Giedroyco idėjas.
1995–2004 metų santykiai su Lietuva buvo didžiausias Lenkijos užsienio politikos pasiekimas realizuojant J.Giedroyco idėjas.
Gerokai blogiau geros kaimynystės politiką sekėsi realizuoti santykiuose su Ukraina.
Lenkija kartu su Lietuva stipriai rėmė ukrainiečius „oranžinės“ revoliucijos metu, tačiau realių permainų šioje šalyje nebuvimas stūmė lenkų diplomatus ir J.Giedroyco idėjų šalininkus į neviltį.
Baltarusijos atžvilgiu dėl Aleksiandro Lukašenkos režimo, nepaisant nuolatinės paramos baltarusių opozicijai, nebuvo pasistūmėta į priekį.
Jeigu Rytų kaimynystės politikoje, be santykių su Lietuva pagerinimo, Lenkija negalėjo pasigirti rimtesniais laimėjimais, tai atsivėrimas į Vokietiją, kurį kaip svarbų Lenkijos visuomenės siekį deklaravo Janas Jozefas Lipskis, buvo dvišalių santykių sėkmės istorija.
Vokietijos ir Lenkijos suartėjimas prasidėjo dar prieš Vokietijų susivienijimą simboliniu aktu bendromis pamaldomis Krzyzowe, kuriose dalyvavo Lenkijos premjeras T.Mazowieckis ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis 1989 metais.
Susitikimui buvo pasirinkta simbolinė vieta – vieno iš pasikėsinimo į Hitlerį vadovų grafo Moltke's dvaras, kaip galima pasakyti iš laiko perspektyvos, buvo lemtinga dvišaliams santykiams ir padėjo tam tikrą pradžią ritualiniam lenkų ir vokiečių politikų bendravimui.
Greitą Lenkijos ir Vokietijos suartėjimą skatino ir pati Vokietijos atminties kultūra.
Greitą Lenkijos ir Vokietijos suartėjimą skatino ir pati Vokietijos atminties kultūra. Jos centre esantis kaltės jausmas už hitlerinės Vokietijos nusikaltimus nesudarė didesnių problemų Vokietijos prezidentui Romanui Herzogui dalyvauti Varšuvos sukilimo 50-mečio renginiuose 1994 metais, kurių metu jis atsiprašė lenkų už vokiečių padarytus nusikaltimus.
Nuo to laiko Vokietijos aukštų politikų dalyvavimas jubiliejiniuose renginiuose Lenkijoje susijusiuose su Antrojo pasaulinio įvykiais tapo savotiška nerašyta taisykle.
Čia galima pateikti keletą tokių pavyzdžių: 1999 metais, minint Antrojo pasaulinio karo 60-ąsias metines, kitas Vokietijos prezidentas Johannesas Rau atvyko į Vesterplatę, o tuometis Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis pagerbė pirmųjų susidūrimų su vokiečiais metu žuvusius lenkų karius kapinėse prie Varšuvos.
2004 metais tas pats kancleris vėl atvyko į Varšuvos sukilimo 60-metį. 2009 metų Antrojo pasaulinio karo minėjime Gdanske dalyvavo Angela Merkel. Vokiečiams skolinga neliko ir lenkai.
1995 metų balandį specialiai į Bundestagą pakviestas Lenkijos užsienio reikalų ministras Wladyslawas Bartoszewskis paskaitoje pateikė lenkišką Antrojo pasaulinio karo vertinimą.
Lenkijos ministras oficialiai apgailestavo dėl vokiečių ištrėmimų iš Lenkijos, pasibaigus Antrajam pasauliniui karui.
Pažymėtina, jog Lenkijos ministras oficialiai apgailestavo dėl vokiečių ištrėmimų iš Lenkijos, pasibaigus Antrajam pasauliniui karui.
Ši jo kalba, kaip ir prieš tai R.Herzogo Varšuvoje išsakyti atsiprašymo žodžiai, gerai atspindėjo to meto Lenkijos ir Vokietijos santykių atmosferą ir dar kartą visiems priminė, koks revoliucingas buvo 1965 metais paskelbtas Lenkijos vyskupų laiškas kolegoms Vokietijoje.
Lenkijos ir Vokietijos intensyvūs kontaktai XX a. paskutiniajame dešimtmetyje leido atsirasti ir asmeninėms politikų draugystėms. Antai Vokietijos prezidentas Richardas Weizsäckeris sulaužė visas nusistovėjusias nerašytas taisykles, kai palikdamas postą 1994 metais, nuvyko atsisveikinti ne su Prancūzijos, o Lenkijos prezidentu.
Visą šį susitaikymą politiniame lygnyje lydėjo specialių fondų jaunimo mainams, mokslininkams, kultūros žmonėms kūrimas. Šie žingsniai pasirodė itin veiksmingi.
Neatsitiktinai Lenkijos ir Vokietijos santykių pavyzdys yra minimas, norint pabrėžti pasiekimus, kurie buvo pasiekti tarp kaimyninių visuomenių, kurios dar XX amžiaus pradžioje laikė viena kitą priešais. Po 1990 metų jie, nepaisant įvairių fazių šiuose santykiuose, net tuo metu kai dviejų šalių politikai tarpusavyje vengė bendrauti, santykiai tarp visuomenių išliko nepakitę.
J.Giedroyco idėjų įgyvendinimas nebuvo vien tik Lenkijos valdžios rūpestis. Suartėjimo su kaimynais, Lenkijos atvirumo „bacila“ apkrėtė ir nemažą dalį Lenkijos intelektualinių elitų.
J.Giedroyco idėjų įgyvendinimas nebuvo vien tik Lenkijos valdžios rūpestis. Suartėjimo su kaimynais, Lenkijos atvirumo „bacila“ apkrėtė ir nemažą dalį Lenkijos intelektualinių elitų. Jų veiksmai buvo ypač veiksmingi keičiant lenkų požiūrį į žydus.
Šis klausimas yra labai svarbus, žinant tarpukario Lenkijos antisemitizmą. Komunistinėje Lenkijoje taip pat neretai visuomenės stabilizavimo tikslais buvo ištraukiama antisemitizmo korta.
Dėl šios priežasties galima tik stebėtis lenkų intelektualinių ir politinių elitų atvirumu žydų klausimu. Antai tik atgavus nepriklausomybę, viename pirmųjų legalių žurnalo “Karta” numerių buvo publikuoti žydo atsiminimai iš Aušvico koncentracijos stovyklos.
Po išsivadavimo iš komunizmo simboliškai buvo svarbus Lecho Walęsos vizitas į Izraelį, prisidėjęs prie stereotipo “lenkas – antisemitas” įveikimo. Svarbų vaidmenį keičiant lenkų visuomenės nuostatas žydų atveju suvaidino kinas.
Jau 1990 metais Andrzejus Wajda sukūrė filmą “Korczak”, kuriame siekė parodyti lenkų ir žydų likimų bendrumus Antrojo pasaulinio karo metais. Filmas sulaukė teigiamos reakcijos Lenkijoje, o dėl bandymo tariamai sumenkinti Holokausto vaidmenį kritikuojamas Izraelyje.
Tais pačiais metais žydų tematikai buvo skirtas ir Krzysztofo Zanussi filmas „Gyvybė už gyvybę. Maksymilian Kolbe“ (Życie za życie. Maksymilian Kolbe), o dar po metų Jano Lomnickio filmas „Dar tik tas miškas“ (Jeszcze tylko ten las).
Šis filmas, kaip, beje, ir kitas A.Wajdos filmas „Didžioji savaitė“ (Wielki tydzień) buvo skirti lenkų laikysenai per Holokaustą. Lenkų kinematografininkai dalyvavo ir kuriant garsųjį Holokausto tematikai skirtą filmą „Pianistas“ (2002).
Filmų žydų Lenkijoje tematika buvo ir daugiau, tačiau jau vien čia pateikti pavyzdžiai daro didžiulį įspūdį ne tik dėl to, kad jų buvo tiek daug, tačiau ir tai, jog jų kūrėjais buvo žinomi lenkų režisieriai, visuomenės autoritetai, galėję ir poveikę visos visuomenės požiūrį į tokį komplikuotą praeities problemą.
1994 metais buvo žengtas ir kitas svarbus žingsnis, įveikiant barjerus tarp lenkų ir žydų, kai „Gazeta Wyborcza“ paskelbė tekstą apie Varšuvos sukilimo dalyvių santykius su žydais.
1994 metais buvo žengtas ir kitas svarbus žingsnis, įveikiant barjerus tarp lenkų ir žydų, kai „Gazeta Wyborcza“ paskelbė tekstą apie Varšuvos sukilimo dalyvių santykius su žydais.
Pastaroji publikacija ir ypač neigiama lenkų visuomenės reakcija į ją, parodė, jog santykių su žydais normalizavime yra tam tikros ribos. Tačiau šis tekstas esmingai nepakeitė palankaus lenkų kultūrinio elito nusistatymo žydų atžvilgiu.
Požiūris į žydus gerai atsispindi ir metus žvilgsnį į paminklų statybą Lenkijoje. Galima pasakyti, jog žydams skirtų paminklų skaičius dominuoja tarp „nelenkiškų“ paminklų.
Aišku, didžioji jų dalis yra skirta Holokausto aukoms, antai toks paminklas pastatytas Przeworske. Daug dėmesio skirta taip pat asmenims, gelbėjusiems žydus (Januszas Korczakas, Žegotos paminklai Varšuvoje) ar žydų vaikų gelbėjimo akcijai Gdanske.
Tačiau pamažu požiūris į žydus paminklų statyboje atranda ir naujas temas. Šia prasme išsiskiria Lodzė, įamžinusi garbingiausius miesto gyventojus praeityje, tarp kurių buvo nemažai buvo žydų.
Lenkijoje žydiškasis paveldas pradedamas interpretuoti kaip savas.
Lenkijoje žydiškasis paveldas pradedamas interpretuoti kaip savas. Toks pirmaisiais metais po visiškos Nepriklausomybės atgavimo padėtas pamatas buvo stiprus. Neatsitiktinai ir XXI amžiaus Lenkija garsėja ne tik lenkiškoms temoms skirtais muziejais, tačiau ir tuo, kad Varšuvoje 2014 metais atvėrė duris didžiausias Vidurio ir Rytų Europos regione žydų istorijos muziejus.
Būtų klaidinga manyti, jog visuomenės angažuotumas reiškėsi tik žydų atžvilgiu. Analogiškų veiksmų buvo imtasi ir kitų kaimynų atžvilgiu. Organizacija „Karta“ keletą dešimtmečių dirba su ukrainiečiais, siekdami kartu išanalizuoti skaudžias istorines pamokas lenkų – ukrainiečių santykiuose ir pateikti šio bendro darbo rezultatus lenkų visuomenei.
Tas pats pasakytina ir apie vokiečių-lenkų santykius, kurie galbūt būtų buvę kitokie, jei ne „Borussia“ organizacijos Olštyne veikla. Ir vėl čia reikėtų prisiminti lenkų kino kūrėjus.
Būtų galima vardinti nemažai lenkų režisierių filmų, kurie turėjo tikslą sutaikyti istoriškai supriešintas visuomenes, tačiau užteks, kad atkreipsiu dėmesį į Jerzy Hoffmanno filmą „Ugnimi ir kalaviju“, parodžiusiu lenkų pastangas gerinti santykius su Ukraina.
Lenkų ir ukrainiečių istoriniai konfliktai neapsiriboja vien tik XX amžiumi, tačiau šių dviejų visuomenių santykiams kenkia susiformavę stereotipai, siekiantys ankstesnius laikus.
Nemažą įtaką jiems turėjo XIX amžiaus literatūra, tokie autoriai kaip Henrykas Sienkiewiczius. Faktiškai be šių stereotipų neutralizavimo nėra galimas esminis santykių tarp tautų pagerinimas.
Nemažą įtaką jiems turėjo XIX amžiaus literatūra, tokie autoriai kaip Henrykas Sienkiewiczius. Faktiškai be šių stereotipų neutralizavimo nėra galimas esminis santykių tarp tautų pagerinimas.
Tai suvokdamas lenkų režisierius J.Hoffmannas ėmėsi statyti filmą apie kazokų sukilimus XVII amžiuje, remdamasis tuo pačiu pilnu antiukrainietiškų stereotipų pilnu Sienkiewicziaus romanu, tačiau filme perinterpretuodamas neigiamas ukrainiečių savybes į pozityvias.
Sunku pasakyti, kokią įtaką šis filmas padarė ukrainiečiams, tačiau rusai į tai sureagavo savo filmu apie tuos pačius įvykius „Tarasas Bulba“, kuriame vaizduojami nežmoniškai su kazokais besielgiantys lenkai.
Šis filmas žiūrovui siuntė ir kitą žinią – Ukraina yra Rusija. O filmo premjera įvyko per naująją Rusijos šventę lapkričio 4-ąją, menančią rusų pergalę prieš okupantus lenkus ir lietuvius 1612 metais.
Lenkijos istorijos politikos ideologai, kaip jau minėjau, XXI amžiaus pradžioje kritikavo tokią valstybės politiką, teigdami jog nebuvo rūpinamasi svarbiais Lenkijai praeities įvykiais. Tačiau ar taip buvo iš tiesų?
Svarbiausius Lenkijai praeities momentus nesunku išskirti. Tai pirmiausia Varšuvos sukilimas 1944 metais, Katynės žudynės bei lenkų civilių žudynės Voluinėje, įvykdytos ukrainiečių 1943 metais.
Svarbiausius Lenkijai praeities momentus nesunku išskirti. Tai pirmiausia Varšuvos sukilimas 1944 metais, Katynės žudynės bei lenkų civilių žudynės Voluinėje, įvykdytos ukrainiečių 1943 metais.
Savaime suprantama, kad pirmaisiais metais po komunizmo žlugimo Lenkija neturėjo daug finansinių išteklių, tačiau, nepaisant visko, vienas pirmųjų paminklų, iškilęs pokomunistinėje Lenkijoje, buvo pastatytas 1989 metais, taip pat įvesta tradicija kasmet minėti Varšuvos sukilimo metines.
Tas pats pasakytina ir apie Katynę. Dar W.Jaruzelskis, vos tapęs Lenkijos prezidentu, apsilankė Katynėje, o pokomunistinės Lenkijos valdžia nuolat spaudė Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos vadovybę pripažinti Katynės žudynių faktą ir perduoti Lenkijai atitinkamus archyvinius dokumentus, kas iš dalies ir buvo padaryta.
Pagaliau ir Voluinės žudynių atvejis nebuvo ignoruojamas Lenkijai ir Ukrainai atgavus Nepriklausomybę. Dar 1992 metais aukščiausi Lenkijos ir Ukrainos valdžios atstovai dalyvavo žuvusių 27 Voluinės Armia Krajowa divizijos karių pagerbimo ceremonijoje. 1995 metais prezidentas A.Kwasniewski pradėjo Lenkijos kovų už Nepriklausomybę dalyvių, kritusių Lvove kapinių restauravimo projektą, o 1997 metais jis paskelbė bendrą deklaraciją su ukrainiečiais apie dviejų tautų susitaikymą ir suartėjimą.
Istorijos politikos šalininkus palaikiusi Lenkijos valdžia po 2004 metų iš esmės tęsė jos pirmtakų pradėtą darbą, nors nederėtų nutylėti, kad būtent broliai Kaczynskiai daug padarė, jog Varšuvoje duris atvertų sukilimo muziejus, o Katynės aukų ir Varšuvos sukilimo dienos įgautų valstybinių švenčių statusą.
Iškeliant Lenkijos valdančiųjų elitų pastangas realizuoti J.Giedroyco idėjas, verta atkreipti dėmesį, kaip į tai reagavo šių idėjų autorius.
J.Giedroycas nevyko į pokomunistinę Lenkiją, o 1994 metais netgi atsisakė aukščiausio Lenkijos valstybinio apdovanojimo.
Apie santykį su pokomunistine Lenkija labai daug pasako toks faktas, jog J.Giedroycas niekada nevyko į pokomunistinę Lenkiją, o 1994 metais jis netgi atsisakė aukščiausio Lenkijos valstybinio apdovanojimo.
Tokį jo elgesį lėmė nenuoseklus Lenkijos elgesys realizuojant jo idėjas, arba tai, kad Lenkija žinomo lenkų diplomato ir kultūrininko Jano Widackio žodžiais, paraleliai vykdė dvi politikas – Seimo ir Užsienio reikalų ministerijos.
