Užtenka prisiminti sėkmingus Lietuvos bandymus siekiant sulyginti sovietinius ir nacizmo nusikaltimus tarptautinėje erdvėje bei Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos, partizaninį judėjimą įteisinti kaip legalią kovą prieš okupantus tokiose struktūrose kaip NATO. Visgi pastaruoju metu dažnėja atvejų, kai istorijos politika vykdoma nemokšiškai. Bet gal iš pradžių apie tai, koks galėtų būti idealus istorijos politikos modelis ir kaip tokia politika vykdoma kaimyniniuose Lietuvai draugiškuose kraštuose.
Istorijos politikos pagrindiniai vykdytojai yra toli gražu ne istorikai, o visų pirma politikai. Jie priima politinius sprendimus dėl valstybinių švenčių ar kokio nors praeities įvykio įamžinimo valstybės mastu ir t.t. Tačiau tai daro įsiklausydami į visuomenėje ta tema vykstančių diskusijų turinį bei istorikų kaip ekspertų konsultacijas.
Geriausia to, ko nereikėtų daryti, mokytis iš kitų klaidų, šiuo atveju – iš Lenkijos.
Tokiu būdu idealią istorijos politiką galima apibūdinti taip: politikai matydami visuomenės konsensusą vienu ar kitu praeities klausimu ir pasitardami su ekspertais priima politinį sprendimą. Nors Lietuvos istorijos politika yra gerokai nutolusi nuo idealo, visgi kaip pozityvų politikų veiksmą šioje srityje galime įvertinti suorganizuotas valstybines Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuves ar 2018 metų paskelbimą šio asmens vardu.
Galima pažymėti, kad tokiais principais grindžiama istorijos politika jau kuris laikas vykdoma Vokietijoje. Tuo metu Lenkijos istorijos politika paskutiniais metais sulaukia daug kritikos pasaulyje. Geriausia to, ko nereikėtų daryti, mokytis iš kitų klaidų, šiuo atveju – iš Lenkijos.
2015 metų gruodį, tuoj po to, kai Lenkijoje parlamento ir prezidento rinkimus laimėjo Lenkijos konservatoriai, teko dalyvauti įdomioje konferencijoje Krokuvoje. Į ją buvo sukviesti Lenkijos žymiausi užsienyje gyvenantys ir prestižiniuose Vakarų universitetuose dirbantys lenkų kilmės profesoriai. Į šią grynai lenkišką kompaniją kažkokiu būdu patekau ir aš kartu su Čekijos piliečiu, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriumi.
Konferencijos tikslas buvo patarti naujosios Vyriausybės nariams, kaip jie turėtų vykdyti istorijos politiką. Apie ekspertų nuotaikas daug ką pasako įvadinis profesoriaus Adamo Zamoyskio pranešimas „Lenkija – šalis, esanti mėnulyje“.
Tos konferencijos metu visi ekspertai gyrė anksčiau vykdytą istorijos politiką. Jie atkreipė dėmesį, kad per 20 metų lenkams pavyko įveikti nesutarimus su beveik visais kaimynais: vokiečiais, ukrainiečiais, lietuviais, o tinkamai vykdoma istorijos politika leido jiems susitaikyti ir su žydais.
Naujoji Lenkijos valdžia dar savo rinkiminėje programoje akcentavusi istorinės politikos svarbą, atrodo, jau tos konferencijos metu aiškiai suprato, kad pasirinko ne tuos ekspertus ir padarė atitinkamas išvadas. Nuo to laiko jie beveik niekados daugiau nesikreipė į iškilius savo mokslininkus išeivijoje, buvo ignoruojami ir lenkų profesoriai, turintys tarptautinį pripažinimą visame pasaulyje. Tačiau istorikų paslaugų visai nebuvo atsisakyta. Naujosios istorijos politikos ekspertais tapo daugiausia nacionalistinių pažiūrų istorikai, tarp kurių galbūt vienintelė išimtis yra garsus Lenkijos profesorius Andrzejus Nowakas, pasižymėjęs aukšto lygio akademiniais tyrimais.
Naujosios Lenkijos istorijos politikos pasekmės jau matomos plika akimi. Lenkai per trumpą laiką susipyko su kaimynais ukrainiečiais, o dėl įstatymo pataisų, numatančių realias bausmes už lenkų ir Holokausto siejimą, kuriam laikui santykiai pablogėjo ir su Izraeliu bei JAV. Galbūt tik vokiečių politikų santūrumas lėmė, kad ginčai dėl reparacijų už žalą, padarytą Lenkijai Antrojo pasaulinio karo metais, dar netapo tarpvalstybiniu konfliktu.
Ne taip senai teko kalbėtis su vienu iš 5 lenkų intelektualų (beje, vieninteliu istoriku tarp jų), kurie apie 2000-uosius metus inicijavo Lenkijos istorijos politikos suaktyvinimą. Jis pats, būdamas dabartinės Lenkijos Vyriausybės šalininku, pareiškė savo nusivylimą tos politikos padariniais. Jo žodžiais, dabartinėje istorijos politikoje vietos praeičiai nebeliko, o vien tik ideologija, naudojama prieš Lenkijos priešus tiek šalies viduje, tiek užsienio politikoje. Dėl šios priežasties jis savo veiksmus, aktyvinant istorijos politiką, įvardijo kaip vieną didžiausių jo padarytų klaidų.
Be jokios abejonės, Vanagas yra visuotinai pripažintas tautos didvyris, tautinėje mitologijoje populiarumu šiandien lenkiantis Lietuvos viduramžių vadovus.
Grįžtant prie Lietuvos atvejo, deja, matome panašias tendencijas, o kai kada einame dar radikalesniu keliu nei kaimynai lenkai. Antai Lietuvos Respublikos Seimui priimant nutarimą dėl 2019 metų paskelbimo prezidento Antano Smetonos metais, buvo pasiremta šiai istorinei asmenybei palankių istorikų nuomone, ignoruojant prieš tokį sprendimą pasisakiusio Lietuvos istorijos instituto, kuriame dirba daugiausia to laikmečio žinovų, nuomonę. Dar toliau linkstama eiti rengiant deklaraciją dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pripažinimo Lietuvos valstybės vadovu.
Be jokios abejonės, šis partizanų vadas yra visuotinai pripažintas tautos didvyris, tautinėje mitologijoje savo populiarumu šiandien turbūt lenkiantis visus Lietuvos viduramžių vadovus. Jis yra tapęs partizaninio judėjimo simboliu ir tikrai gerbiamas Lietuvos visuomenėje. Tokios pozicijos laikausi ir aš asmeniškai.
Tad kodėl jis neturėtų būtų pripažįstamas Lietuvos valstybės vadovu?
1. Tam yra keletas svarių istorinių priežasčių. Visų pirma, kažin ar būta pogrindinės Lietuvos valstybės. Tai gerai suvokė patys Lietuvos partizanai. Vertėtų priminti, kad jie realistiškai vertino savo galimybes ir tikrai nesitikėjo vien savo jėgomis išvaduoti Lietuvos iš sovietinių okupantų.
Laikinai perimti krašto karinę ir civilinę valdžią į savo rankas jie planavo tik „lemiamu išsilaisvinimo kovos momentu“. Tokia nuostata aiškiai užfiksuota 1949 metų vasario Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statute. Pogrindžio valstybės pripažinimui reikalinga ir tam tikra legitimacija. Antai Lenkijos pogrindžio valstybei tokią legitimaciją suteikė Lenkijos vyriausybė išeivijoje. Lietuviams, kaip žinia, tokių valstybinių struktūrų sukurti nepavyko.
2. Dėl savo ligos iš Lietuvos laisvės kovos Sąjūdžio vadovo pareigų atsistatydinus Jonui Žemaičiui-Vytautui, jis į savo vietą paskyrė A.Ramanauską-Vanagą. Tačiau raštas, kuriuo Vanagas buvo informuojamas apie tokį sprendimą, buvo perimtas sovietų represinių struktūrų ir adresato nepasiekė.
Pažymėtina, kad tame rašte Vanagas paskiriamas ne tik Laisvės kovos sąjūdžio vadovu, tačiau jam suteikiamas ir generolo laipsnis. Tai verta prisiminti vertinant duomenis, kurie randami A.Ramanausko-Vanago tardymo protokole. Jame apklausiamas partizanų vadas girdėjo apie jo paskyrimą vadovu, tačiau jis nieko nežinojo apie jam suteiktą generolo laipsnį.
3. Tai, jog Vanagas nebuvo legaliai įteisintas Sąjūdžio vadovu, liudija kiti dokumentai. Pagal šios organizacijos statutą jo kandidatūra turėjo būti patvirtinta 2/3 tarybos narių. 1952 metais Aukštaitijos partizanų vadai svarstė Vanago kandidatūrą, tačiau jos nepatvirtino, negavę papildomų paaiškinimų.
Kaip liudija to meto dokumentai, kitas toks partizanų vadų susirinkimas nebuvo surengtas. Taigi teisiškai jis nebuvo patvirtintas Sąjūdžio vadovu. Remdamasis šiais duomenimis, tuomet partizaninio karo istoriją tyrinėjęs Algis Kašėta vienoje iš publikacijų 2007 metais konstatavo: „1952 m. sausio 30 d. dėl ligos iš pareigų atsistatydino LLKS tarybos pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas. Jis siūlė LLKJS tarybos nariams vietoj jo išrinkti A.Ramanauską-Vanagą, tačiau dėl tarybos narių žuvimo ir prastų ryšių šis pasiūlymas nebuvo įteisintas“.
Visų pirma, kažin ar būta pogrindinės Lietuvos valstybės. Tai gerai suvokė patys Lietuvos partizanai.
4. A.Ramanauskas-Vanagas turėjo perimti vadovaujančias pareigas labai sunkiu metu ir faktiškai paskutiniais savo gyvenimo metais iki mirties nesiėmė jokių aktyvių karinių veiksmų prieš sovietus. Tokiu būdu ir de facto jis nevykdė Sąjūdžio vado funkcijų.
Visi šie faktai buvo pateikti Valstybės istorinės atminties komisijos nariams. Ekspertais pakviesti istorikai vieningai (kas būna labai retai) laikėsi nuomonės, kad Seimo deklaracijai dėl A.Ramanausko-Vanago paskelbimo Lietuvos vadovu priimti nėra pakankamai istorinių duomenų. Seimo komisijos pozicijai to posėdžio metu aktyviai pritarė tik du ekspertai ne istorikai. Kodėl Lietuvos Respublikos Seimo nariai laikosi kitokios pozicijos? Norint atsakyti į šį klausimą reikia nušviesti šio reikalo genezę.
A.Ramanausko-Vanago paskelbimo valstybės vadovu klausimas iškilo iškart po iškilmingų partizano vado laidotuvių. Jose, beje, žurnalistai pasigedo Seimo kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio. Iš pradžių teisinęs savo nedalyvavimą liga, vėliau šis politikas pasiūlė aptariamos deklaracijos projektą. Iš šių faktų peršasi išvada, kad tokie politiko veiksmai kilo iš noro parodyti savo patriotiškumą, o kartu prisidengus partizanų vado populiarumu, kelti savo asmeninius ir jo vadovaujamos partijos reitingus. Šiuo atveju atrodo, kad konkrečius veiksmus istorijos politikos srityje žengti paskatino siauri politiniai interesai.
Šiuo atveju atrodo, kad konkrečius veiksmus istorijos politikos srityje žengti paskatino siauri politiniai interesai.
Kaip žinia, pastaruoju metu Lietuvoje jau baigiama priprasti, kad Kultūros komiteto pirmininko nurodymai vykdomi dėl jų net nediskutuojant. Matyt, ši aplinkybė paaiškina tos komisijos pirmininko, istorijos profesoriaus Arūno Gumuliausko argumentaciją. Ieškodamas „istorinių argumentų“ jis komisijos nariams ir ekspertams rodė nesenai Aukščiausiojo Teismo priimtą sprendimą, kuriame užsimenama apie A.Ramanauską-Vanagą.
Bravo, Gumuliauskai! Jūs tapote profesionaliu demagogu, tačiau leiskite priminti Jums, kad kartu Jūs nusižengėte svarbiausiam istorijos tyrinėtojų principui – istorijos faktus vertinti tik to meto įvykių kontekste. Tačiau Lietuvos politinio elito požiūrį geriausiai iliustravo buvusio valdančiųjų frakcijos nario Povilo Urbšio pozicija. Aiškiai susinervinęs dėl istorikų laikysenos, jis pareiškė, cituoju iš atminties: „Savo abejones dėl A.Ramanausko-Vanago jūs diskutuokit istorikų konferencijose, o mes priimsim politinį sprendimą“.
Beveik nekyla abejonių, kad Seimas savo deklaracija paskelbs partizanų vadą Lietuvos valstybės vadovu. Bravo, ponai! Sprendimą jūs priimsite neįsiklausę nei į istorijos ekspertų nuomonę, nei leidę šį klausimą išdiskutuoti visuomenei. Aišku, jūs galėsite dar ir didžiuotis, kad bent šioje srityje jūs aplenksit mūsų kaimynus lenkus. Lieka tik viena paguoda. Istoriją vis dėlto rašo istorikai. Tikrai neabejoju, kad dėl tokių sprendimų jūs būsit auksinėmis raidėmis įrašyti į istorijos falsifikatorių gretas. Su tuo jus ir sveikinu.
