Ieškodami istorinių analogijų lietuvių – lenkų santykiams, politikai neretai ieškodavo sektinų pavyzdžių praeityje. Dažniausiai šiuo atveju žvilgsnis krypdavo į 1410 m. Žalgirio mūšį. Nė viena iš unijų, ar tai būtų Krėvos 1385 m., Horodlės 1413 m., ar Liublino 1569 m. tokiame kontekste nebūdavo net minima. Gal politikai užmiršo? Neatrodo.
Liublino unijos net neminime
Apie lietuvių santykių su šiais metais minimu 450 metų jubiliejumi daug pasako toks faktas, kad nacionaliniu lygmeniu neplanuojamas nei vienas didesnis renginys. Didesnio dėmesio susilaukė Gegužės 3 d. Konstitucijos 228 metinių jubiliejus. Šiai datai paminėti parlamentinės Gegužės 3 Konstitucijos grupės iniciatyva Lietuvos Respublikos Seime vyko „istorinei Lietuvos tautų vienybei“ skirta konferencija, o įvairūs renginiai truko dvi dienas.
Galbūt lietuviai turi labai ilgą atmintį ir vis negali lenkams atleisti to fakto, kad ta unija jiems kainavo Ukrainos žemes, kurias gan greit po to Lenkija prarado. Visgi ir šis paaiškinimas nėra teisingas. Tokių tolimų laikų lietuviai neatsimena, o ir toks labiau neigiamas nei teigiamas Lietuvos santykis su unija susiklostė tik XX amžiuje. Būtent tada į visas unijas buvo pradėta žiūrėti per Lietuvos valstybingumo tradicijos ir Vilniaus problemos prizmę. Ankstesniais amžiais viskas buvo kitaip.
Unijos, tarp jų ir Liublino, LDK politinei sistemai, kaip ir Lenkijos karalystės tautoms, buvo vertybė pati savaime. Tačiau, nors politinė dviejų valstybių sąjunga buvo aukštai vertinama ir jos idealai buvo ginami ir ginklu, pačių vertinimų pobūdis Lietuvoje ir Lenkijoje labai skyrėsi. Pabrėžiant unijų svarbą, Lietuvos pusė visąlaik akcentuodavo dviejų valstybių ir tautų lygiateisiškumą, o kai kada net lietuvių tam tikrus panašumus prieš lenkus. Antai į Horodlės unijos metu lietuvių bajorams suteiktus lenkų herbus buvo žiūrima atsainiai. Pasak Lietuvos metraščio autoriaus, tokį žingsnį lietuviai žengė tik prašomi jų valdovo Vytauto, nors dėl savo kilmės iš romėnų laikė save garbingesne tauta už lenkų.
Lenkų pusė jau gana anksti ėmė akcentuoti savo civilizacinį vaidmenį Lietuvoje, o į unijas žiūrėjo kaip į įrankį, kuriuo Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Dėl tokio praeities traktavimo tarp politinio Lietuvos ir Lenkijos elito ne kartą kilo karštų ginčų ne tik XX ar XXI a. Tarkim, XVII-XVIII a. buvo vis rečiau konfliktuojama dėl unijų vertinimo, tačiau skirtumai išliko iki pat to laikmečio, kada moderniosios lietuvių ir lenkų tautos pakeitė lig tol dominavusios politinės tautos atstovus, t.y. iki pat XIX pabaigos.
Požiūris pasikeitė XX a.
XX a. I pusės lietuvių ir lenkų konfliktai, visų pirma dėl Vilniaus, pakeitė lietuvių visuomenės ir politinio elito požiūrį į unijas. Unijos lietuviams tapo blogio įsikūnijimu ir argumentu stiprinant klastingo lenko stereotipą Lietuvos visuomenėje.
Lietuvių ir lenkų santykiai buvo suvokiami kaip nenutrūkstanti lenkų klastų lietuvių atžvilgiu istorija: XX a. pirmoje pusėje klastingų lenkų, sulaužusių tarpvalstybines sutartis ir užėmusių Vilnių, ištakos buvo matomos Lietuvos ir Lenkijos unijose, XX a. pabaigoje-XXI amžiaus pradžioje šis vaizdelis pakito tik nežymiai – lenkams nereikia leisti vartoti lenkiškų pavardžių, nes tai užmaskuota klasta, siekiant iš pradžių Vilniaus krašto autonomijos ir po to ir šios teritorijos prijungimo prie Lenkijos.
XX a. I pusės lietuvių ir lenkų konfliktai, visų pirma dėl Vilniaus, pakeitė lietuvių visuomenės ir politinio elito požiūrį į unijas.
Pasipildė ir istorinių argumentų arsenalas: lenkai nori panaudoti savo pasuose Aušros vartų motyvą, taigi jie neatsisakė Vilniaus aneksijos planų, XX a. pabaigoje jie siekė sukurti autonomiją Vilniaus krašte, 1920 metais okupavo Vilnių, o lietuvius apgaudinėti pradėjo jau sudarydami Krėvos uniją.
Liublino unija be jokios abejonės irgi labai gerai įsipaišo į tokių „istorinių argumentų“ grandinę. Lenko įvaizdis pakeitė ir lietuvių požiūrį į savo istoriją: aukso laikais buvo laikotarpis iki Vytauto mirties, po to atėjo lenkmetis ir tik XIX a. pabaigoje lietuvių tauta atsibudo ir sukūrė šiuolaikinę Lietuvos valstybę. Tokiu būdu istoriniame Lietuvos vaizdinyje Lenkija buvo visiškai eliminuota arba į ją yra žiūrima kaip į istorinį Lietuvos priešą.
XX amžius deformavo ir lenkų istorijos sampratą. Skirtingai nuo lietuvių požiūrio į praeitį, kuriame naujausioji istorija iš esmės eliminavo senąją, Lenkijoje užsikonservavo unijinis požiūris į šiaurės rytų kaimynę. Lenkų istorinėje sąmonėje neliko vietos XX amžiaus įvykiams, modernios Lietuvos tautos susiformavimas yra ignoruojamas, o į Lietuvą žiūrima per Adomo Mickevičiaus ir Henryko Sienkievičiaus kūrybos prizmę. Dominuojantis lietuvio stereotipas Lenkijoje: lietuvis – lenkus mylintis barbaras, kuris už bet kokius civilizacinius pasiekimus turi būti dėkingas Lenkijai.
Kai kada toks santykis gali būti pristatomas dar blogiau. Daugeliui lietuvių lig šiol atmintyje išliko lenkų futbolo fanų šūkis, iškeltas prieš kelis metus Lenkijos ir Lietuvos futbolo klubų Poznanėje metu, kuriame stereotipiškai vaizduojami dvišaliai lietuvių ir lenkų santykiai: ponas lenkas ir baudžiauninkas lietuvis.
Istorinių stereotipų įveikti neįmanoma?
Pažvelkime į šią problemą plačiau ir pabandykime atsakyti į klausimą: kokią reikšmę atmintis apie šį istorinį įvykį vaidina šiandieninėje Lietuvoje ir Lenkijoje. Tokiai analizei galima pasirinkti įvairių kriterijų. Mano analizė remsis tik vienu – šio įvykio (epochos) vieta Lietuvos ir Lenkijos atminties kultūrose.
Palyginus Lietuvos ir Lenkijos atminties kultūras, krinta į akis jų panašumai. Abi visuomenes galima apibūdinti kaip ilgos atminties. Tai liudija ir valstybinių švenčių kalendoriai. Lietuva ir Lenkija turi po kelias valstybines šventes: Lenkija greta lapkričio 11 d. švenčia ir Gegužės 3 d. Konstitucijos dieną. Lietuva be vasario 16 d. mini ir karaliaus Mindaugo karūnacijos dieną – liepos 6 d.
Tokios iš skirtingų istorinių epochų švenčiamos datos rodo, jog visuomenei svarbus jos istorijos tęstinumo pojūtis, o greta XX a. istorijos yra aukštai vertinamos ir ankstesnės istorinės epochos. Tačiau krinta į akis, kad nei vienos iš unijų nėra ne tik Lietuvos ir Lenkijos valstybinių švenčių kalendoriuje, tačiau joms neatsirado vietos ir Lietuvos atmintinų dienų sąraše. Lenkijoje Liublino unijos diena atmintina tapo tik nuo 2015 m. Seimui papildžius šia data atmintinų dienų sąrašą. Lietuvos atveju, pristačius lietuvių požiūrį į istorinius ryšius su Lenkija, tai ne itin stebina, tačiau ar tikrai unijų istorija nacionaliniu mastu mažai reikšmingas įvykis ir Lenkijai?
Lenkijoje Liublino unijos diena atmintina tapo tik nuo 2015 m. Seimui papildžius šia data atmintinų dienų sąrašą.
Bent jau Liublino unija patenka į trečiąją pagal svarbumą švenčių kategoriją: šio įvykio jubiliejai reguliariai minimi Lenkijoje jubiliejinių sukakčių metu. Pagal savo svarbą ji sulygintina su XIX a. sukilimais ar Žalgirio mūšiu, įvykiais pažymimais panašiu būdu. Tokie įvykai yra svarbūs Lenkijos istorijos politikai. 2017 m. kilęs konfliktas su baltarusių bendruomene dėl baltarusių tautos sūnui Tadui Kosciuškai Šveicarijoje statomo paminklo parodė, kad tokių svarbių lenkams istorinių įvykių gynimui gali būti pasitelkiami ir valstybės aparato resursai.
Visgi šios šventės visuomenės konsolidacinis potencialas yra gana ribotas. Tai akivaizdžiai pademonstravo Liublino unijos minėjimas 2009 metais. Visų pirma, nepaisant, kad iškilmėse dalyvavo 3 šalių prezidentai, o Baltarusijai atstovavo Aukščiausios Tarybos, paskelbusios tos šalies Nepriklausomybę, pirmininkas Stanislavas Šuškievičius, tai beveik nesudomino žiniasklaidos.
Dar daugiau. Pagrindinė renginio idėja – regioninis bendradarbiavimas, grindžiamas istorine tradicija, buvo užtemdytas skandalo. Liubline susirinko protestuotojai, nepatenkinti Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos dalyvavimu iškilmėse. To priežastis, jų nuomone, buvo nepagrįstas S.Banderos išaukštinimas. Po šių iškilmių metu tapo akivaizdu: emocine, visuomenės integracine prasme Liublino unija pralaimėjo Volynės tragedijai. Lenkai net vardan aukštų dabarties tikslų nerodė polinkio į kompromisą: savi, lenkiški, marškiniai, lenkiška kančių istorija jiems pasirodė žymiai didesnė vertybė.
Reikia mažų žingsnių
Po 2009 metų tapo akivaizdu, kad Liublino unija negali būti Lenkiją ir Ukrainą artinančiu veiksniu. Ne vien dėl debatų apie Volynės tragediją. Ukrainoje lig šiol lieka gaji Ukrainos istoriografijos patriarcho Gruševskio įtvirtinta tezė, kad Abiejų Tautų Respublikos istorija ukrainiečių žemėse – tai svetimųjų valdymo istorija. Tas pats pasakytina ir apie Baltarusiją. Su Lietuva situacija atrodo kiek kitaip.
2012 metais Lietuvos Respublikos Seimas po karštų debatų į Atmintinų dienų sąrašą įtraukė Gegužės 3 d. Konstituciją ir Abiejų Tautų įžado aktą. Šios įstatymo pataisos iniciatoriai akcentavo ne tik civilizacinę Konstitucijos reikšmę, tačiau ir faktą, kad pati konstitucija nepanaikino LDK valstybingumo. Šis valstybingumo momento akcentavimas lietuvių visuomenei pasirodė pats svarbiausias, o tai teikia vilčių ateičiai.
Po šių iškilmių metu tapo akivaizdu: emocine, visuomenės integracine prasme Liublino unija pralaimėjo Volynės tragedijai.
Jeigu lenkų pusei pavyktų įtikinti savo visuomenę, kad Liublino unija nebuvo vien tik civilizacinis lenkų pasiekimas, kuriant unifikuotą Lenkijos Respubliką ir pripažintų tos valstybės dualizmą, manau, bent jau Lietuvos atmintinų dienų sąraše greta Gegužės 3 d. Konstitucijos galėtų atsirasti ir Liublino unija. Tam iš pradžių reikėtų mažų žingsnių iš abiejų pusių.
Lenkijos pusė turėtų atsisakyti požiūrio į XVI-XVIII a. istoriją kaip išimtinai Lenkijos istoriją ir nustoti vartoti terminą Rzeczpospolita Polska bei susitaikyti su mintimi, kad šiandieninė Lenkija yra tik Antroji Lenkijos Respublika. Lietuvių pusė – pripažinti, kad po Liublino unijos jau tikrai Lietuvos didieji kunigaikščiai kartu buvo ir Lenkijos karaliai.
Nepadarius tokių simbolinių žingsnių lietuvių pusei ir toliau atrodys, kad jos kaimynas pietuose negerbia lietuvių valstybingumo tradicijos, o Liublino unija šviesaus mastymo lietuvių, tokių kaip prezidentas Valdas Adamkus, manymu bus laikoma gal ir nebloga, tačiau šventinio paminėjimo neverta data.
