Lietuvoje daug kalbama apie lietuviškąją tapatybę, kai kada ir apie europietiškąją, tačiau lig šiol yra be galo mažai tekstų apie regionines tapatybes mūsų šalyje. Nėra abejonių, kad Klaipėdoje regioninė tapatybė yra išreikšta bene stipriausiai. Į tai atkreipiau dėmesį dar gyvendamas Klaipėdoje, tačiau jos pagrindinius bruožus galima atskleisti ir per konkrečius faktus.
Mažosios Lietuvos sostinė
Kaip žinia, kiekvienai tapatybei yra svarbi ideologija arba istorinė atmintis. Su konkrečia grupe save identifikuojantys žmonės tapatinasi ne tik su bendra praeitimi, tačiau puoselėja tas pačias vertybes dabartyje ir perduoda jas kitoms kartoms. Be galo svarbu yra tai, kad save kaip bendruomenę suprantantys žmonės mato skirtumus tarp „mūsų“ ir „jų“. Kiekvienas šių segmentų būtų vertas išsamaus aptarimo. Tačiau, nenorėdamas varginti skaitytojo ilgais postringavimais apsiribosiu tik keliais faktais.
Prieš keletą metų tiriant Lietuvos miestų gatvėvardžius kaip vieną atminties kultūros šaltinių krito į akis Vilniaus dominavimas. Beveik visi miestų gatvėvardžiai buvo gana homogeniški, t.y. ieškant pavadinimų gatvėms beveik visi orientavosi į Vilnių. Buvo tik viena išimtis iš taisyklės – Klaipėda. Šio miesto gatvėvardžiai yra kur kas stipriau orientuoti į Mažosios Lietuvos istoriją. Istorinės atminties prasme Vilnius yra Lietuvos, o Klaipėda – Mažosios Lietuvos sostinė. Kaip žinia Mažosios Lietuvos istorija buvo tampriai susijusi su Vokietijos istorija. Dėl šios priežasties, klaipėdiškiai, norėdami adaptuoti Mažosios Lietuvos praeitį savo atminties kultūroje, buvo priversti labiau atsigręžti ir į vokiškąją praeitį.
Ar galit įsivaizduoti Vilniuje viešbutį su pavadinimu „Wilno“? Klaipėdoje „Memel“ viešbutis yra, kaip ir dar 43 (!) firmos turinčios savo pavadinime šį vardą. Su atvirumu vokiškajai Mažosios Lietuvos kultūrai pamažu formavosi atviro pasauliui miesto suvokimas. „Klaipėda – antrasis Amsterdamas“, – šią Leonido Donskio frazę apie Klaipėdą XX a. paskutiniame dešimtmetyje mintinai žinojo daugelis klaipėdiškių.
Pradžia – sovietmečiu
Ar galit įsivaizduoti Vilniuje viešbutį su pavadinimu „Wilno“? Klaipėdoje „Memel“ viešbutis yra, kaip ir dar 43 (!) firmos turinčios savo pavadinime šį vardą.
Klaipėdos kaip atviro miesto pasauliui idėjos ištakos siekia dar sovietinius laikus. Nesunku įvardinti ir konkretų žmogų, kuris buvo pagrindinis naujos klaipėdiškių tapatybės formuotojas.
Tai ilgametis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas (1969-1990), Nepriklausomybės akto signataras Alfonsas Žalys. Užimdamas sovietinėse struktūrose svarbias pareigas, jis sąmoningai vykdė Klaipėdos sulietuvinimo politiką, kvietė į miestą jaunus menininkus, kultūros žmones. Šie jauni specialistai be eilės gaudavo mieste butus ir taip ilgam įleido savo šaknis. Jo iniciatyva ir pastangomis dar sovietmečiu Klaipėdoje duris atvėrė įvairių aukštųjų mokyklų filialai, o 1991 m. buvo įkurtas Klaipėdos universitetas.
Taigi A.Žalys buvo pirmasis, suvokęs kultūros, mokslo reikšmę miesto gyvenime. Jau minėta atsivėrimo svetimoms kultūroms tradicija buvo taip pat inicijuota jo. Klaipėdos išskirtinumas pasireiškė tuo, kad šis miestas pirmasis Lietuvoje (jau nuo 1970 m.) ėmėsi senamiesčio sutvarkymo darbų. Tuomet dar mažai kas tiek Vilniuje, tiek Maskvoje suvokė, koks svarbus miesto įvaizdžiui yra senamiestis. Dėl to lėšų A.Žalys prašydavo vaikų darželių statybai, o kišo juos į senų pastatų restauravimą. O tuomet ar net Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Klaipėdos senuosius statinius daugelis likusios Lietuvos gyventojų laikė ne Lietuvos, o vokiečių kultūriniu paveldu.
Šio Klaipėdos sovietinio pareigūno idėjos turėjo daug pasekėjų. Atviro miesto tapatybės formavimo procese svarbų vaidmenį suvaidino L.Donskis. Svarbi buvo ne tik jo Klaipėdos kaip antrojo Amsterdamo idėja, tačiau ir tai, kad šiame mieste iki šiol gyvena daug buvusių jo mokinių, kurie galbūt kitomis priemonėmis tęsia Leonido pradėtus darbus. Jų būta ir tarp miesto strategijos rengimo grupės narių.
Kaip jau minėjau, kolektyvinei tapatybei svarbu matyti savo grupės skirtumus nuo kitų. Žmonės turintys daug įtakos miesto identitetui labai nenoriai įsileidžia į savo tarpą svetimus. Tą reikia nusipelnyti. Tačiau, jeigu svetimasis kartą buvo priimtas į klaipėdiškių tarpą, jis vis visuomet liks „šišioniškiu“, nepriklausomai nuo to, ar jis gyvena Klaipėdoje, ar jau ne.
Didelis vaidmuo aukštajam mokslui
Šie visi išvedžiojimai apie miesto tapatybę svarbūs, norint suvokti parengtos strategijos ir miesto tapatybės sąsajas. Iš pirmo žvilgsnio Klaipėdos ekonominės raidos strategijoje nėra nieko ypatingo.
Miestas nori toliau plėtoti jūrinę ekonomiką, bioekonomiką, aukštos pridėtinės vertės elektros įrangos, transporto priemonių gamybą, plėtoti kūrybinę ir paslaugų ekonomiką. Už šių biurokratinių formuluočių slypi kur kas ambicingesni tikslai: per kiek daugiau nei dešimtmetį sukurti mieste 25 tūkst. naujų darbo vietų, pasiekti, kad vidutinis darbo užmokesti siektų 1500 eurų ir t.t.
Savo požiūriu į aukštojo mokslo, kultūros svarbą klaipėdiškiai yra pionieriai Lietuvoje.
Klaipėdietiškosios tapatybės segmentai matosi kituose segmentuose. Antai ypač didelis vaidmuo miesto strategijoje skiriamas aukštajam mokslui. Miesto ateities strateguotojai ne tik norėtų matyti Klaipėdos aukštojo mokslo instituciją tarp 500 geriausių pasaulyje, bet ir mokslo potencialo stiprinimui strategijoje skirta vos ne centrinė vieta.
Savo požiūriu į aukštojo mokslo, kultūros svarbą klaipėdiškiai yra pionieriai Lietuvoje. Svarbiausia, kad apie šių segmentų svarbą jie kalba ne bendromis frazėmis. Iš strategijos matyti, kad miestas turi labai aiškią universiteto viziją mieste. Transformuojamas Klaipėdos universitetas turėtų dar labiau pagilinti jūrinių mokslų profilį, dar daugiau dėmesio skirti jūros ekologijos problemoms ir t.t. Tačiau miestas labai aiškiai suvokia, kad universitete turi būti ir stiprus humanistinis blokas, t.y. toliau plėtojamos ir taip Klaipėdos universitete stiprios istorijos ir archeologijos disciplinos.
Miesto strategija buvo ruošiama tuo pat metu, kai Lietuvoje vyko universitetų tinklo optimizavimo reforma. Klaipėdiškiams, atrodo, bendrų pastangų dėka pavyko įrodyti Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybei universitetų svarbą regionams. Požiūrio į universitetus per regioninės plėtros prizme ministerijos vykdomoje reformoje nebuvo.
Galima pasakyti, kad Klaipėdos bendruomenė privertė Vilniaus biurokratus keisti savo planus universiteto atžvilgiu ir taip jį išgelbėjo. Tačiau pagrindinis klaipėdiškių iššūkis Aukštojo mokslo sistemai Vilniuje liko vis dar nepriimtas. Nors miestas turi aiškią aukštojo mokslo mieste viziją kvaili biurokratiniai suvaržymai vis dar trukdo miestui tiesiogiai dalyvauti universiteto valdyme. Tokiu būdu sukuriamos papildomos kliūtys ne tik Klaipėdos, bet kitų Lietuvos regionų plėtrai.
Pritraukti savus ir ne tik
Klaipėdiškių atvirumo pasauliui vizija realizuojama siekiant pritraukti į miestą aukštos kvalifikacijos migrantų. Svarbu, kad strategijoje daug dėmesio skiriamas jų socialinės integracijos problemoms. Šia prasme ši strategija tiesiog siūlo naujas kryptis, kaip turėtų būti reformuojama visos Lietuvos migracijos politika.
Rengiant šį dokumentą diskusijose dalyvavo per 100 įvairių sričių ekspertų, daugiausia to paties miesto gyventojai.
Specialių alumnių klubų kūrimas ir ryšių palaikymas su buvusiais klaipėdiečiais, bandant juos jei ne susigrąžinti atgal į miestą, tai bent pasinaudoti jų intelektiniais gebėjimais – strategijos punktas, tiesiogiai padiktuotas klaipėdiškių tapatybės. Saviškių šis miestas nenori paleisti iš akiračio: lietuviai emigrantai miestui taip pat svarbūs, bet klaipėdiškiai vis tiek arčiau širdies.
Taigi Klaipėdos miesto ekonominės raidos strategija yra unikalus dokumentas, metantis iššūkius daugeliui sustabarėjusios Lietuvos valdymo sistemos sričių ir siūlanti konkrečius reformų kelius. Beje, stebint iš vidaus pačios strategijos rengimo eigą, tokių rezultatų ir reikėjo tikėtis. Pažymėsiu, kad rengiant šį dokumentą diskusijose dalyvavo per 100 įvairių sričių ekspertų, daugiausia to paties miesto gyventojai.
Daugiau nei 100! Ar jūs kada nors dalyvavote diskusijoje, kurioje dalyvauja tiek miesto ateitimi suinteresuotų asmenų, pradedant eiliniais mokyklų mokytojais, baigiant Seimo nariais iš Klaipėdos ir stambių privačių firmų vadovais? Į daugelį diskusijos dalyvių pastabų buvo atsižvelgta, o po to apie naują strategijos variantą vėl diskutuota su miestiečiais. Jų azartas, meilė miestui buvo matomi iš karštų pasisakymų ir tolerancijos, išklausant kitokią nuomonę.
Tik visus įspėju: vietų skaičius ribotas.
Prisimenu, kad dalyvaudamas pirmame tokių posėdžių aš spontaniškai prisiminiau Johno Kennedy žodžius Berlyne pasakytus, minint 15 metų jubiliejų nuo sovietų vykdytos Vakarų Berlyno blokados, kurią pralaužė amerikiečiai, tiekdami būtiniausius miesto poreikiams prekes iš oro. Kalbėdamas 1963 m., tuoj po Berlyno sienos pastatymo, JAV prezidentas pasakė garsiąją frazę: „Ich bin ein Berliner“ („Aš esu berlynietis“). Tuomet man Klaipėdoje norėjosi garsiai visiems pasakyti: aš esu klaipėdiškis!
Pabaigai mano patarimas vyrams ir moterims, sėdintiems rūmuose Gedimino prospekte, V.Kudirkos ir S.Daukanto aikštėse. Paskubėkite užsirašykite į kvalifikacijos kėlimo kursus Klaipėdoje. Tik visus įspėju: vietų skaičius ribotas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alvydas Nikžentaitis: Klaipėdos iššūkis Lietuvos migracijos politikai
