Klaipėdos miesto ekonominės plėtros strategijoje yra numatytas tikslinis, ne vairuotojų, statybininkų, o aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimas į miestą, jų ieškant taip pat ir kaimyninėse šalyse. Įspūdingi ir skaičiai: iki 2030 m. klaipėdiečiai planuoja, kad mieste gyvens beveik 40 tūkst. gyventojų daugiau nei dabar, t.y. 190 tūkst. Tarp jų nemažai imigrantų. Tačiau ar tokiems iššūkiams pasiruošusi Lietuva, visų pirma migracinė sistema?
Sistema nepasiruošusi
Stebint diskusijas šia tema į klausimą galima atsakyti vienareikšmiškai: ne. Iš paskutinėmis savaitėmis paviešintų istorijų matyti, kad nemažai užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, yra viskuo patenkinti, tačiau skundžiasi dėl problemų, kylančių norint gauti (pratęsti) leidimus gyventi Lietuvoje.
Leidimų gyventi mūsų šalyje negauna net sutuoktiniai, jau nekalbant apie tai, kad žmonės priversti laukti šaltyje, bandydami tiesiogiai pačiame departamente gauti tą išsvajotą leidimą.
Tai jau sukūrė aplink šią problemą tam tikrą emocinį foną ir, atrodo, imta rimtai ieškoti atsakingų už šią nenormalią situaciją. Šiuo metu įvardijami du faktoriai. Juos ir paanalizuokime faktų ir argumentų kalba.
Pirmasis faktorius – personalijos. Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė arba vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas yra nekompetentingi. Apie pirmąją taip mano vidaus reikalų ministras, prezidentė neprofesionalumu kaltina patį ministrą.
Viešai neteko išgirsti faktų, kurie patvirtintų vieną ar kitą nuomonę, tad pabandykime susirasti juos patys. Yra tekę daug kartų dirbti tarptautinėse komisijose, kurios spręsdavo naujų darbuotojų priėmimo klausimus, todėl šią patirtį norėčiau panaudoti ir ieškodamas atsakymo į aukščiau suformuluotą klausimą. Tarptautinėse atrankose, vertinant kandidatų kompetenciją, daug dėmesio skiriama jų biografijoms. Tad padarykime Migracijos departamento direktorės ir Vidaus reikalų ministro biografijų lyginamąją analizę.
Biografijų analizė
E.Gudzinskaitė baigė teisės studijas Vilniaus universitete ir nuo 2005 m. dirba Migracijos departamente. Direktore ją 2015 m. paskyrė pats Saulius Skvernelis. Taigi ji lyg yra premjero komandos žmogus.
Jos biografijoje yra dar du svarbūs įrašai. Nuo 2008 m. iki 2012 m. ji buvo Lietuvos atstovė europinėje asociacijoje migracijos klausimais, o 2012-2014 m. dirbo Briuselyje, kur 2013 metais, Lietuvai pirmininkaujant ES, pirmininkavo darbo grupei, vėlgi dirbusiai su migracijos problemomis. Vertėtų priminti, kad visas Lietuvos pirmininkavimas, kaip ir E.Gudzinskaitės darbai, tuo metu buvo vertinami labai teigiamai. Taigi įrašai biografijoje liudija, kad departamento direktore Lietuvoje ir ES buvo labai pasitikima, ji buvo vertinama kaip aukštos kvalifikacijos specialistė, gerai susipažinusi su europiniais migracijos problemos kontekstais.
Tarptautinėse atrankose, vertinant kandidatų kompetenciją, daug dėmesio skiriama jų biografijoms.
E.Misiūnas taip pat yra teisininkas, tik baigęs ne Vilniaus universitetą, o policijos akademiją, vėliau studijavo dar taip pat ne paties geriausio universiteto reputaciją turinčiame Mykolo Romerio universitete, kur ir apgynė daktaro disertaciją. Toje pačioje aukštojoje mokykloje dirbo lektoriumi, trejus metus buvo dekanu kitoje aukštojoje mokykloje ir vienerius metus prieš tapdamas ministru buvo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas. Tokiu būdu, lyginant šiuos du vadovus, krinta į akis tas faktas, kad ministras neturi beveik jokios vadovaujančio darbo ir administracinės patirties. Taigi biografijų analizės rezultatas tikrai nėra palankus ministrui.
Ministro administracinių gebėjimo stoka išlindo ir skandalų dėl migracijos reikalų metu ir to skandalo išvakarėse. Iš medžiagos, kuria mielai su manimi pasidalijo vienas Seimo narys, matyti, kad ministras bent nuo 2017 m. gegužės mėnesio, t.y. iki visų skandalų pradžios, buvo informuotas apie darbuotojų Migracijos departamente stygių.
Delsimo lėšų stoka nepaaiškinsi, nes ministras neatsižvelgė ir birželio mėnesį į prašymą leisti įsteigti 2 naujus etatus iš departamento sutaupytų lėšų. Be to, jei tikėtume departamentų darbuotojų profsąjungos narių paskaičiavimais, departamentas uždirba daugiau lėšų nei kainuoja. Ministras 2017 m., neleidęs priimti į darbą naujų darbuotojų, padarė žalos valstybei už daugiau nei 350 000 eurų dėl negautų papildomų pajamų į valstybės biudžetą.
Šie skandalingi faktai, ko gero, liudija, kad prezidentės ir ministro diskusijoje daugiau argumentų turi prezidentė.
Migracijos politikos ydos
Antrasis faktorius – kalti ne tik konkretūs asmenys, o ir pati sistema. Apie tai prakalbo pati Migracijos departamento direktorė, vidaus reikalų ministras, o Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronis Ažubalis pasiūlė konkrečias įstatymo pataisas.
Nors daugiausia priekaištų tenka statutiniams pareigūnams, dirbantiems migracijos valdybose, tačiau kaltė dėl visų sistemos problemų prirašoma Migracijos departamentui.
Tad kuo ydinga yra dabartinė Lietuvos migracijos politika?
Pirmoji problema – už migracinę politiką atsakingų institucijų sąranga. Šiuo metu formuojant ir vykdant Lietuvos migracijos politiką dalyvauja daugybė institucijų: Socialinės ir darbo apsaugos, Užsienio reikalų, Ūkio, Vidaus reikalų ministerijos, tačiau pagrindinę veiklą vykdo dvi: Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir teritorinės Migracijos valdybos, tiesiogiai pavaldžios Policijos departamentui. Situacijos kurioziškumas visu gražumu atsiskleidė šiais metais.
Nors daugiausia priekaištų tenka statutiniams pareigūnams, dirbantiems Migracijos valdybose, tačiau kaltė dėl visų sistemos problemų prirašoma Migracijos departamentui.
Šis, tiesa, turi teisę kontroliuoti Migracijos valdybų darbuotojų darbą, tačiau ką nors iš esmės keisti negali. Šį paradoksą dar 2006 pastebėjo Lietuvos valstybės kontrolė, konstatavusi: „Migracijos departamento galimybės dalyvauti organizuojant Migracijos tarnybų veiklą yra ribotos, nes teritorinės Migracijos tarnybos jam nepavaldžios; Migracijos tarnybos yra sudėtinė policijos dalis, tačiau didesnė dalis šių tarnybų vykdomų funkcijų nėra susijusios su policijai įstatymais pavestų uždavinių įgyvendinimu“.
Taigi, nors problema aiški daug kam senai, tačiau, kaip matome, net ir po 2006 metų Valstybės kontrolės išvadų nebuvo bandoma vykdyti jokios institucinės reformos. Klausimas 0 kodėl?
Atsakymas – istorijoje
Pirmajame variante numatoma struktūrinė Migracijos departamento reforma, jo žiniai perduodant Migracijos valdybas. Antrąjį galima iškart pavadinti „pirmyn į sovietmetį“ vardu.
Atsakymo į jį reikėtų paieškoti Migracijos departamento istorijoje. Nors Migracijos departamentas buvo sukurtas 1992 m., rimtų reformų, performuojant visą migracijos politiką buvo imtasi tik 1998-1999 m.
Tuometis ministras Stasys Šedbaras inicijavo reformą, pagal kurią Migracijos departamentas turėjo tapti civiline viešojo administravimo įstaiga, jo pavaldumui turėjo būti perduotos ir jau minėtos Migracijos valdybos. Atitinkamas sprendimas 2000 m. iš tikrųjų buvo priimtas, net 1999 m. nuvertus tuometinę Gedimino Vagnoriaus vyriausybę ir iš ministrų kabinete pasitraukus S.Šedbarui.
Galutinai reforma buvo sustabdyta Juozo Bernatonio iniciatyva. Ši aplinkybė yra labai svarbi, kadangi ji paaiškina mums, ne tik iš kur kyla dabartinės migracijos politikos bėdos, bet visos valstybės problemos. Prie visos pagarbos prezidentui Algirdui Brazauskui, reikia pasakyti, kad jo vadovaujamos vyriausybės dažnai tapdavo šiuolaikinių, Lietuvai reikalingų reformų stabdžiu ir dažnai nusviesdavo Lietuvą atgal į senas, atgyvenusias sovietines struktūras.
Panaši istorija atsitiko ir, pavyzdžiui, su Lietuvos Mokslų Taryba. Įsteigta 1991 m. ji turėjo pakeisti sovietinę Mokslų Akademiją, tačiau brazauskininkų iniciatyva iki šių dienų išliko ši niekam nereikalinga sovietinė struktūra, iš valstybės biudžeto dosniai maitinama kontorėlė. Taigi į Lietuvos migracijos politikos problemas galima pasižiūrėti ir plačiau: ją slegia sovietinis šleifas.
Būtina darant ryžtingas reformas migracijos politiką desovietizuoti. Premjeras S.Skvernelis 2017 m. kovo 7 d., kalbėdamas apie du alternatyvius pasiūlymus spręsti migracijos problemas, jų nekonkretizavo. Tačiau nesunku numanyti, ką jis turėjo galvoje.
Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje gamyklą pastatė ir daug lėšų investavo vienas ne ES pilietis. Nors investicija padaryta prieš keletą metų, investuotojas negali gauti nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje.
Pirmajame variante numatoma struktūrinė Migracijos departamento reforma, jo žiniai perduodant Migracijos valdybas. Antrąjį galima iškart pavadinti „pirmyn į sovietmetį“ vardu, kadangi jis numato visas funkcijas perduoti Policijos departamento žinion.
Nesigilinsiu, kodėl tai blogai. Tik pastebėsiu, jog visoje ES tik Estijoje policija vaidina tam tikrą vaidmenį migracijos politikoje. Kitose ES šalyse tai civilinės viešojo administravimo įstaigos.
Antroji problema – migracijos politiką reglamentuojantys įstatymai. Visų jų neimsiu čia išsamiai aptarinėti, tik pažymėsiu bendrą jų tendenciją – riboti, drausti, neleisti.
Daugelis tų įstatymų parengti vadovautis ES direktyvomis, tačiau jos suteikia atskiroms šalims didelę pasirinkimo laisvę. Lietuva beveik visada rinkdavosi patį griežčiausią variantą. Situacijos absurdiškumą norėčiau iliustruoti viena istorija, kurią išgirdau Klaipėdoje. Čia laisvojoje ekonominėje zonoje Lietuvai svarbią gamyklą pastatė ir daug lėšų investavo vienas ne ES pilietis. Nors investicija padaryta prieš keletą metų, investuotojas negali gauti nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje.
Problema daugiau nei absurdiška. Pagal Lietuvos įstatymus užsienietis turi pastoviai gyventi tam tikrą laiką ne mažiau nei 80 proc. dienų per metus. Tačiau jis, būdamas tarptautinės bendrovės savininku, šių sąlygų dėl dažnų komandiruočių į užsienį realiai įvykdyti negali.
Taigi Klaipėda, atrodo, kelia rimtą galvosūkį Vilniui. Visą tekstą baigsiu retoriniu klausimu: ar Lietuvoje dar liko kažkiek racionalaus proto?
TAIP PAT SKAITYKITE: Kenčia ne tik darbininkai – už lietuvio ištekėjusi baltarusė pusmetį nesulaukia leidimo gyventi vyro tėvynėje
