Būtent į šį klausimą ir buvo ieškoma atsakymo pirmajame visuomeniniame Lietuvos ir Baltarusijos forume Klaipėdoje, kurio pavadinimas „Kas mus jungia?“ dabartinių santykių su šia Lietuvos kaimyne kontekste galėjo kai kam pasirodyti provokatyvus. Forume diskusijos koncentravosi į praeities, ekonominio bendradarbiavimo klausimus, buvo analizuojama, kokią reikšmę santykiuose tarp Lietuvos ir Baltarusijos vaidina siena ir migracijos procesai.
Forumui tikrai netrūko dėmesio. Jo eigą išsamiai nušvietė 15min ir kitos Lietuvos žiniasklaidos priemonės, reportažus iš Klaipėdos rengė „Belsat“ televizija, „Laisvosios Europos“ radijas, baltarusių, rusų internetiniai portalai, o jo eigą vietoje sekė ir stropiai viską konspektavo Rusijos konsulato Klaipėdoje darbuotojai. Tačiau kokius rezultatus pasiekė forumas?
Ar tikrai baltarusiai vagia LDK istoriją?
Praeitis, kaip žinome, ne visada turi jungti tautas. Taip pasakytina ir apie Lietuvos bei Baltarusijos santykius. Lietuvoje kalbant apie praeitį ir santykius su Baltarusija dažnai kartojama tezė, kad baltarusiai iš mūsų vagia LDK istoriją. Tai iš tiesų patvirtino ir forume vykusi diskusija. Vienas jos dalyvių, Baltarusijos politologas Andrejus Kazakevičius tiesiai pareiškė, kad šis procesas yra jau seniai įvykęs, LDK jau yra tapusi baltarusiškos tapatybės dalimi.
Pastebėtina, kad tokia tezė nesukėlė didesnio lietuvių susierzinimo. Galbūt didesnę lietuviškos auditorijos dalį jau įtikino ne kartą kartoti prof. Alfredo Bumblausko teiginiai. Pabrėždamas, kad ši valstybė neįsivaizduojama be rusėnų, t.y. dabartinių baltarusių ir ukrainiečių protėvių, jis nemato problemos, jog ši valstybė būtų įvardinta kaip bendras kultūrinis trijų tautų palikimas. Be to, to paties autoriaus žodžiais, lietuviai turėtų būti suinteresuoti baltarusių tautinės tapatybės stiprėjimu ir gal juos net reiktų remti tapatinimosi su LDK praeitimi procese.
Diskusiją moderavęs Rimvydas Valatka iš karto atkreipė dėmesį į kitą, žymiai didesnę problemą, prisimindamas Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos siūlymą Rusijos vadovui Baltarusijos ir Rusijos kariuomenėms kartu švęsti liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio dieną. Šiandieninėje Baltarusijoje dalis jos oficialių sluoksnių ne tik identifikuojasi su šia valstybe, tačiau laiko ją grynai slavišku valstybiniu dariniu.
Beje, paties A.Lukašenkos požiūrį į praeitį bene geriausiai atskleidžia, kaip tokia praeitis naudojama Baltarusijos istorijos politikoje. A.Lukašenko, veikiamas stiprios panslavizmo idėjų įtakos, laiko dabartinės Baltarusijos valstybės pirmtake Baltarusijos sovietinę socialistinę respubliką. O panslavizmo idėjų įtaka gerai atsispindi Baltarusijos prezidento pateiktuose LDK vertinimuose. Laikydami savo šalį slavų tautų forpostu, ginant šią civilizaciją nuo Vakarų, jis teigia, kad dėl priklausomybės Lietuvos didžiajai kunigaikštystei baltarusių tauta ne tik išvengė mongolų totorių jungo, tačiau ir išsaugojo pradines slavų tautos tradicijas. Taigi baltarusiai – gryniausią kraują išsaugoję rytų slavai.
Kita vertus, A.Lukašenkos žodžiais, Baltarusija niekada nebuvo Vakarų civilizacijos dalis, ji buvo į Vakarų pasaulį įjungta, tačiau dėl stačiatikybės niekados nebuvo vakariečiams sava. Toks pakankamai savotiškas požiūris į LDK ir Abiejų Tautų Respubliką, su ja nesiidentifikuojant, tačiau ir jos nesmerkiant, leido formuoti tokį pat iš pirmo žvilgsnio keistą santykį su tų valstybių kultūriniu paveldu, matomu antrajame dabartinio Baltarusijos režimo naudojamame pasakojime. Iš vienos pusės, į didikų dvarų restauravimą toje šalyje yra žiūrima kaip į kultūrinio landšafto paįvairinimą neaišku kokioms „senienoms“ padedant. Antai Miro architektūrinio komplekso restauravimo projekto globėju sutiko būti pats Baltarusijos prezidentas.
Svarbiausia tokioje prieigoje – paveldo objektų savumas. Savojo paveldo dalimi dabartinėje Baltarusijoje tapo ne tik didieji kunigaikščiai, tačiau ir tokių giminių kaip Radvilos, Tiškevičiai, Tyzenhauzai atstovai. Viešajame diskurse visiškai nutylima pati LDK, o baltarusiams svarbios asmenybės subaltarusinamos arba perleidžiamos per panslavizmo teorijos filtrą.
A.Lukašenkos žodžiais, Baltarusija niekada nebuvo Vakarų civilizacijos dalis, ji buvo į Vakarų pasaulį įjungta, tačiau dėl stačiatikybės niekados nebuvo vakariečiams sava.
Sutikite – tokį santykį su LDK praeitimi yra tikrai sunku pavadinti lietuvių istorijos pasisavinimu. Tai veikiau jos suslavinimas. Matau, ateityje šie klausimai turėtų iškilti į pirmą planą lietuvių ir baltarusių istorinėse diskusijose.
Sėkmės istorijos santykiuose su Baltarusija
Diskutuojant dėl Lietuvos ir Baltarusijos ekonominių santykių, kontroversijų beveik nebuvo. Tiek Klaipėdos vicemerė Judita Simonavičiūtė, tiek Seimo narys Simonas Gentvilas akcentavo bendradarbiavimo su Baltarusija svarbą, ypač Vakarų Lietuvos regionui.
S.Gentvilo nuomone, perdėtas Astravo AE problemų akcentavimas gali turėti įtakos baltarusiškų krovinių perkėlimui į Latvijos uostus. Nors ši diskusija vyko labai harmoningai, vertas dėmesio Arūno Tumos, „Kamineros“ įmonių grupės vadovo, pastebėjimas, jog konkurencinį pranašumą prieš kitus Lietuvos verslininkai įgijo visų pirma dėl žmogiškojo faktoriaus.
Pokalbiai apie sieną ir migraciją pateikė daug gerų dviejų šalių tarnybų bendradarbiavimo pavyzdžių, tačiau akivaizdžiai parodė ir problemas dvišaliuose santykiuose, prie kurių atsiradimo, be jokios abejonės, prisidėjo Astravo elektrinės problema.
Antai bent nuo 2012 metų, pasak Valstybinės sienos apsaugos tarnybos vado Renato Poželos, nevyksta pokalbiai dėl bevizio režimo Lietuvos ir Baltarusijos gyventojams. Jei baltarusių nenoras atverti sienos dėl ekonominių priežasčių suprantamas, tai bent Lietuvos pusė galėtų dėti daugiau pastangų tokį susitarimą pasirašyti. Niekam ne paslaptis, kad ne vien baltarusių kroviniai Klaipėdos uoste, bet ir Lietuvoje apsiperkantys baltarusiai yra svarbi Lietuvos biudžeto įplaukų dalis.
Šią sekciją verta prisiminti dar ir dėl to, jog būtent jos metu diskusiją moderavęs Vytautas Bruveris palietė Lietuvos ir Baltarusijos kaip diktatoriaus valdomos valstybės santykių klausimą. Jis iškėlė dvi vertas dėmesio santykių alternatyvas. Pirmoji jų – siekti visiškos Baltarusijos izoliacijos, neleidžiant baltarusiams išvykstant paviešėti į Vakarus, čia „nuleisti garą“, tuo pačiu didinant baltarusių nepasitenkinimą Baltarusijos valdžia. Antroji – kiek galima labiau atsiverti kaimynams ir savo pavyzdžiu rodyti, kad mūsų kaimynai gali, ėmęsi ryžtingų reformų ne tik ekonomikos, bet ir demokratijos srityse, gyventi, kaip jų vakariniai kaimynai
Ką daryti su Baltarusija?
Lietuviai Baltarusijos tikrai neketina užkariauti, tad iš esmės belieka apsvarstyti V.Bruverio pasiūlytus diskutuoti scenarijus. Galima būtų pastebėti, kad iš esmės šiuo metu bandoma vykdyti Baltarusijos izoliavimo politiką. Beje, iš Lietuvos pusės ši blokada totali. Faktiškai nevyksta jokios politinės konsultacijos su dabartine valdžia, paskutiniais metais visiškai nustota remti ir Baltarusijos opoziciją.
Nutraukta Lietuvos užsienio reikalų ministerijos parama baltarusistikos kongresams, kurie keletą metų iš eilės vyko Kaune. Valstybės saugumo departamentas dar pavasarį ėmėsi kryžiaus žygių prieš lietuviškas firmas, kurios bendradarbiauja su Baltarusija. Tiesa, šie žingsniai nebuvo labai vykę, nes verslininkai teisiniu būdu pasiekė, kad jų firmos būtų išbrauktos iš sąrašo subjektų, keliančių pavojų valstybės saugumui. Mažai rezultatų pasiekta ir ES aplinkoje bandant stabdyti elektrinės statybas.
Lietuvos sąjungininkai Europoje reikalauja, kad statoma elektrinė būtų maksimaliai saugi, tačiau niekas nepalaiko Lietuvos reikalavimo Baltarusijoje jos visai nestatyti. Lietuva nors ir deklaruoja, kad nepirks elektros energijos iš šios elektrinės, tačiau iki šiol, kaip parodė 15min tyrimas, nepasirūpinta tam užkirsti kelio.
Neaiškia situacija tarp Lietuvos ir Baltarusijos siekia pasinaudoti kaimyninė Latvija, siekdama perimti baltarusių krovinius, šiuo metu gabenamus per Klaipėdą. Santykius su Baltarusija bando šildyti ir Lietuvos strateginė partnerė Lenkija. Šią savaitę kalbantis su įtakingo Vokietijos „Koerber“ fondo vadovais, jie tvirtino, kad Baltarusijos tema tampa madinga ir Vokietijoje. Taigi Lietuvos izoliacinė politika Baltarusijos atžvilgiu patyrė fiasko. Rodos, tai gerai suvokdamas EP narys Petras Auštrevičius pasiūlė visas pastangas dėti ne tiek pačios elektrinės statyboms stabdyti, kiek jos saugumą užtikrinti. Įvairių Lietuvos ministerijų reakcija į šią iniciatyvą akivaizdžiai rodo ir kitką – plano B Baltarusijos atžvilgiu nėra.
O jis galėtų būti paprastas – plėsti kontaktus su Baltarusija, taip stiprinant žmogiškojo faktoriaus reikšmę tarpusavio santykiuose. Tai svarbu tvarkant ne tik verslo reikalus. Manau, šį tikslą forumas pasiekė.
