Tačiau vien mechaninis aukštųjų mokyklų skaičiaus sumažinimas tikrai problemų neišsprendžia. Be to, tokie mechaniniai veiksmai į antrąjį planą nustumia esminį klausimą: kokių universitetų mes norime ir kokios naudos tikimės iš mokslo?
Mokslo biurokratai į šiuos klausimus atsako paprastai. Mums reikia konkurencingų universitetų, reikia siekti, kad vienas, o geriausiai – kad bent du Lietuvos universitetai patektų į geriausių pasaulio universitetų 100-uką. Tam reikia, kad mokslininkai daugiau tekstų skelbtų tarptautinės bendruomenės pripažintuose mokslo leidiniuose. Toks atsakymas girdimas labai dažnai. Didžiausia problema yra ta, kad jis klaidingas.
Kaip žinia, blogai suformuluotas reformų tikslas negali duoti gerų vaisių. Atsakymas turėtų būti kitoks. Mums reikia siekti, kad universitetai suteiktų kokybišką išsilavinimą studentams, kad šie po studijų galėtų nesunkai savo žinias panaudoti praktikoje. Labai svarbu ne vien mokslinių tyrimų tarptautiškumas, tačiau reikia, kad tai tarnautų ne kokiai nors tarptautinei bendruomenei, o žmonėms, kurie gyvena čia, Lietuvoje. Reikia sąžiningai pripažinti, kad šiuo metu mokslas ir aukštosios studijos tokią funkciją atlieka ne itin gerai. Kur to priežastys?
Ieškant atsakymo į šį klausimą, galima būtų baksnoti į prastą universitetų ar mokslo institutų administravimą, surasti nemažai aptingusių mokslininkų, tačiau tokiu atveju mes nepamatyme esminės problemos. Normaliam mokslo ir studijų sistemos veikimui trukdo pati biurokratinė sistema. Ji yra orientuota ne į Lietuvos valstybės ir visuomenės poreikių tenkinimą, o į mistinį tarptautiškumą. Šį teiginį pabandysiu iliustruoti keliais pavyzdžiais. Dažniausiai mokslo biurokratų metami kaltinimai universitetams ir mokslui yra šie:
Normaliam mokslo ir studijų sistemos veikimui trukdo pati biurokratinė sistema. Ji yra orientuota ne į Lietuvos valstybės ir visuomenės poreikių tenkinimą, o į mistinį tarptautiškumą.
1. Mokslas netarnauja Lietuvos verslo poreikiams. Šis argumentas skamba jau daugybę metų ir jis nėra visiškai teisingas. Lietuvos mokslininkai nemažai talkina Lietuvos verslo struktūroms, tačiau šis indėlis oficialiai neatsispindi mokslo biurokratų renkamoje statistikoje. Nenoriu jų kaltinti sukčiavimu, dėl to kalti jų pasirinkti kriterijai.
Kadangi Lietuvos mokslas tokių biurokratų laikomas pasaulinio mokslo dalimi, tai pasirinkti specifiniai kriterijai, ką laikyti mokslinėmis inovacijomis.
Jie nukopijuoti iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, kuriose dominuoja mokslui imlus verslas. Bėda tik ta, kad Lietuvos pramonei nereikia rimtais moksliniais tyrimais pagrįstų rekomendacijų. Tuo tarpu mokslininkų atlikti smulkesni tyrimai, kurie padeda Lietuvos verslui, mokslo biurokratų neužskaitomi kaip mokslo indėlis. Dėl to universitetų ar institutų vadovybė nesuinteresuota tokios paramos verslui teikimu. Verslo struktūros skundžiasi nesulaukiančios mokslininkų patarimų. Mokslininkai baksnoja į ministerijos nusirašytas instrukcijas. Ratas užsidaro.
Kitų patirties kopijavimas ne visada turėtų būti smerkiamas. Tačiau yra akivaizdu, kad reikalavimai humanitarinių mokslų atstovams teikti tiesiogiai paslaugas verslui yra tiesiog absurdiški.
Esu ne vienos užsienio mokslo institucijos tarybos narys. Gerai žinau, kad vienas iš svarbių humanitarinių mokslų instituto veiklos vertinimų kriterijų yra papildomai uždirbamos lėšos. Tačiau kitų šalių mokslo biurokratai reikalauja, kad humanitarai būtų konkurencingi pritraukdami lėšas moksliniams projektams iš specialių mokslo fondų. Paaiškinus, kad Lietuvoje analogiški institutai spaudžiami ieškoti verslo paramos, užsienio kolegos arba mandagiai patyli, arba stengiasi surasti kitą pokalbio temą.
2. Mokslas netarnauja visuomenės poreikiams. Čia visų pirma reikėtų kalbėti apie humanitarinius ir socialinius mokslus. Pavyzdžių, jog tokiuose kaltinimuose yra tiesos, galima rasti daug. Užtenka prisiminti faktą, kas surado Vasario 16-osios aktą Vokietijoje arba bent jau vos ne sutartinį istorikų tylėjimą R.Vanagaitės skandalo metu. Istorikai tąkart prabilo tik primygtinai spaudžiant žurnalistams.
Iš didžiausią mokslinį potencialą turinčių mokslo institucijų reikalaujama ne publikacijų kažkur, o Vokietijos visuomenėje populiariose žiniasklaidos priemonėse.
Dar vykstant tam skandalui, pavyko susitarti su vienu Vokietijos žurnalo, labai vertinamo tarp Rytų Europos ekspertų, vyriausiuoju redaktoriumi skirti dalį numerio šiai Lietuvai aktualiai temai.
Didžiausios problemos iškilo kalbinant lietuvių kolegas parašyti tekstus. Daugelis jų atsisakė teisindamiesi, kad rengia tekstus kitam tarptautiniam duomenų bazėse įrašytam leidiniui. Iš tikrųjų humanitarus, šiuo atveju konkrečiai istorikus, galima kaltinti pilietiškumo stoka. Ši pateikta situacija duoda dalinį situacijos paaiškinimą, kodėl taip yra. Lietuvos mokslininkams būti tarptautiškiems svarbiau, nei Lietuvos visuomenės interesai.
Vėlgi Vokietijos, kurią gerai pažįstu, pavyzdys rodo, kad iš mokslo visuomenė ir valstybė gali gauti naudą. Ji tarp kitko, vertindama savo universitetus ar mokslo institutus nesivadovauja kažkokiais abstrakčiais ir Vokietijai nepritaikytais reikalavimais, o turi susikūrus savus. Dažnai vertindamas savo kolegų užsieniečių darbų ataskaitas iš pradžių stebėdavausi, kad ten svarbiausiais darbais laikomos plačiajai visuomenei skirtos publikacijos.
Tai ne atsitiktinumas. Iš didžiausią mokslinį potencialą turinčių mokslo institucijų reikalaujama ne publikacijų kažkur, o Vokietijos visuomenėje populiariose žiniasklaidos priemonėse. Lietuvoje tokių reikalavimų nėra ir todėl nenuostabu, kad tie patys kolegos (šįkart kartu su mokslo biurokratais) su panieka žiūrėjo į viešą intelektualą, profesorių Leonidą Donskį, o dabar smerkia labiausiai iš istorikų Lietuvos visuomenei nusipelniusį profesorių Alfredą Bumblauską.
Kitos švietimo ir mokslo sistemos reformos išplaukia iš tiesiog pernelyg siauro tos srities reikšmės suvokimo.
Atrodo, visiškai nesuvokiama universitetų reikšmė regionų plėtrai. Lietuvoje daug kalbama apie per didelę emigraciją, o kartu viskas daroma, kad ji tik didėtų. Juk visiškai nesunku nuspėti, kad, pavyzdžiui, uždarius Šiaulių universitetą, emigracija iš šio miesto ir regiono padidės. Visiems, išskyrus tik šios sistemos reformuotojus, tai yra akivaizdu.
Pernelyg siaurą požiūrį į universitetus liudija ir studijų programų neakreditavimas baltarusiškame EHU universitete. Tiesiog šiuo atveju toks požiūris į aukštojo mokslo sistemą lėmė, kad baltarusių universiteto atveju nematoma jo kaip demokratinių procesų palaikymo kaimyninėse šalyse, taigi ir Lietuvos užsienio politikos įrankio, svarbos. Šio universiteto potencialo net nebandoma panaudoti Lietuvos interesams, pavyzdžiui, stiprinant ekspertinį potencialą Rytų kaimynių atžvilgiu.
Toks pats elgesys su Karo akademija, valstybei skiriant didesnį dėmesį krašto apsaugos problemoms, yra tiesiog nedovanotinas. Šitoje vietoje tikrai reikėtų įsiklausyti į LCC Klaipėdoje pateiktus pasiūlymus.
Negalima visų universitetų matuoti pagal vieną kurpalių. Laikas nustatyti skirtingus kriterijus mokslinius tyrimus vykdantiems universitetams, daugiau dėmesio skiriantiems bendrajam išsilavinimui arba artes liberales tipo aukštosioms mokykloms. Atsižvelgiant į baltarusių universiteto atvejį praverstų ir trečioji – universitetų emigracijoje – kategorija. Žinau, kad ir į šiuos mano ir kitų kolegų pasiūlymus atsižvelgta nebus: galvas juk kapoti lengviau, negu pradėti racionaliai mąstyti.
