Valstybininko sinonimai man yra tokios asmenybės kaip Vokietijos kancleris Willy Brandtas, inicijavęs naują Vokietijos Rytų politiką, kuri galų gale ir lėmė Vokietijų susivienijimą 1990 m., ar Vokietijos prezidentas Richardas fon Weizsäckeris 1985 metais pasakęs garsiąją kalbą parlamente, kurioje Gegužės 8 dieną pavadino Vokietijos išlaisvinimo diena.
Valstybininkų būta ir Vidurio bei Rytų Europoje. „Solidarumo“ lyderio Lecho Walęsos sprendimas pradėti apskritojo stalo derybas su Lenkijos komunistais ne tik paspartino komunistinės sistemos žlugimą šioje šalyje, bet šiuo sprendimu buvęs Lenkijos prezidentas, be abejonės, nusipelnė ir valstybininko titulo.
Valstybininkų būta ir naujausioje Lietuvos istorijoje. Vytautas Landsbergis, ryžtingai inicijavęs 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės akto paskelbimą, buvo vienas iš jų. Kitu laikyčiau prezidentą Algirdą Brazauską, 1994 metais pareiškusį Lietuvos tvirtą apsisprendimą tapti NATO nare. Nemažiau svarbi buvo prezidento kalba Izraelio Knesete, kurioje jis pareiškė apgailestavimą dėl lietuvių dalyvavimo Holokauste.
Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, valstybininko titulo politikai nusipelnė ne tik už svarbių politinių, ekonominių, kultūrų inicijavimą, bet ir svarbius žingsnius praeities politikoje.
Konkrečiais pavyzdžiais parodžius, kaip nusipelnoma valstybininko titulo, vertėtų paanalizuoti, kuo jis skiriasi nuo eilinio, tegul ir aukšto rango, politiko. Tiems skirtumams atskleisti paanalizuokime nesenai Lietuvoje vykusius Lenkijos valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio gimimo 150-osioms metinėms skirtus renginius.
Šiais metais vykę renginiai Lietuvoje, atrodo, kaip reikiant išklibino senus lietuvių stereotipus apie J.Pilsudskį.
Šiais metais vykę renginiai Lietuvoje, atrodo, kaip reikiant išklibino senus lietuvių stereotipus. Ir toliau neneigiant J.Pilsudskio nuodėmės dėl Vilniaus, buvo labiau pabrėžiama pergalės prie Vyslos reikšmė Lietuvos valstybingumo išsaugojimui. Nuolat akcentuojama, kad J.Pilsudskis, nors ir užėmė Vilnių, tačiau sulaikė lenkų nacionalistus, siekusius okupuoti visą Lietuvą. Vienas žinomas Lietuvos istorikas ne tik išgyrė J.Pilsudskio geopolitines įžvalgas, bet išdrįso sulyginti šį lenkų valstybės tėvą su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais Vytautu ir Algirdu. Po to pareiškimo mačiau jį gyvą ir sveiką: tauta po tokių žodžių jo nenulinčiavo.
Prie tokios netikėtos požiūrio į J.Pilsudskį korekcijos daug prisidėjo Lietuvos žiniasklaida. Pagrindiniuose internetiniuose portaluose buvo daug tekstų, kuriuose netradiciškai buvo pristatoma ši istorinė asmenybė. Svarbų vaidmenį suvaidino ir LRT televizija. J.Pilsudskio jubiliejaus dieną parodyta „Istorijos detektyvų“ laida buvo savotiškas šiuometinių pokalbių apie šią Lenkijai (o, pasirodo, ir Lietuvai) svarbią istorinę asmenybę reziumavimas. Skaitant įvairiausias reakcijas į tokius tekstus, televizijos laidas, susidarė įspūdis, kad jos neįtikino tik publicisto ir istoriko Vidmanto Valiušaičio ir kalbininko Alvydo Butkaus.
Svarbu pažymėti, kad greta diskusijų, vykusių Lietuvos visuomenėje, vyko ir dialogas apie J.Pilsudskį tarp Lietuvos ir Lenkijos istorikų. Tai pabrėžė abiejų šalių istorikai, dalyvavę gruodžio 5–6 d. Vilniaus rotušėje vykusioje konferencijoje.
Baigiamosios diskusijos metu buvo aiškiai pasakyta, jog dialogas nereiškia, kad kuri nors pusė privalo perimti kitos požiūrį. Atsakydamas į provokacinį diskusijos moderatoriaus klausimą, ar užsimezgęs dialogas reiškia, kad lietuviai turi užmiršti J.Pilsudskio padarytą skriaudą dėl Vilniaus, vienas garsiausių Lenkijos istorikų Andrzejus Nowakas tai paneigė.
Jis pabrėžė, kad savo istorinio požiūrio į praeitį atsisakymas vien dialogo vardan būtų melagystė. Tuo tarpu nuoširdžiam dialogui kur kas svarbiau suprasti kitos pusės argumentus ir net su jais nesutinkant, gerbti kitos nuomonės turėtoją. A.Nowako nuomone, šiais metais toks nuoširdus dialogas tarp lenkų ir lietuvių jau prasidėjo.
O kaip šio jubiliejaus metu elgėsi Lietuvos politikai? Prieš atsakant į šį klausimą reikia pabrėžti du dalykus:
1) Lietuvos dabartinė Vyriausybė ne kartą yra deklaravusi, kad jai yra svarbu atkurti gerus santykius su kaimyne Lenkija.
2) Dabartinei Lenkijos vyriausybei yra be galo svarbūs istorinės praeities klausimai. Nors J.Pilsudskis visada buvo svarbus Lenkijos visuomenei, dabartinė vyriausybė ėmėsi papildomų priemonių, šios istorinės asmenybės Lenkijoje ir užsienyje populiarinimui.
Nežinantys jubiliejinių renginių užkulisių, tikriausiai matė kilnų prof. Vytauto Landsbergio gestą Rasų kapinėse. Kiti galbūt paskaitė informaciją, kad į konferenciją susirinkusius Lietuvos ir Lenkijos istorikus sveikino Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis, pabrėždamas dialogo sunkiais klausimais svarbą. Daug daugiau politikų veiksmų buvo matoma kai kurių iš šių jubiliejinių renginių organizatoriams.
Lenkų pusės entuziazmą dėl konferencijos Vilniuje teko kiek slopinti, primygtinai prašant, kad nė vienas aukštas Lenkijos pareigūnas neatvyktų į konferenciją.
Pirmiausia idėja, kad Lietuvos pusė turėtų kažkaip pažymėti J.Pilsudskio gimimo metines, kilo Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojui Dariui Staliūnui. Žinant koks sudėtingas klausimas dėl J.Pilsudskio vertinimo Lietuvoje, apie tokius ketinimus buvo nuspręsta informuoti vienos ministerijos vadovybę.
Politikų ir istorikų susitikime ministerijos atstovai išgyrė istorikų iniciatyvą ir pažadėjo, kad ministerijos vadovas galbūt parašys sveikinimo laišką konferencijos dalyviams ir surengs kuklų priėmimą dviejų šalių istorikams. Buvo sutarta, kad toks gestas neturėtų būti suprastas, jog Lietuva švenčia šį jubiliejų. O sveikinimo laiške turėjo būti akcentuota dialogo tarp dviejų šalių istorikų svarba.
Gana greitai atsirado galimybė J.Pilsudskiui skirtos konferencijos klausimus tiesiogiai aptarti su Lenkijos istorikais. Turint Lietuvos politikų pažadus, buvo sutarta, kad analogiškus žingsnius žengs ir Lenkijos politikai. Lenkų pusės entuziazmą dėl konferencijos Vilniuje teko kiek slopinti, primygtinai prašant, kad nė vienas aukštas Lenkijos pareigūnas neatvyktų į konferenciją.
Tokiu būdu, jau planuojant renginius, buvo aiškiai matyti labai besiskiriantys lūkesčiai: lenkų pusė norėjo švęsti jubiliejų Vilniuje, o lietuvių pusė, ypač Lietuvos politikai, bijojo J.Pilsudskio.
Norint išsiaiškinti visuomenės reakcijas, reikėjo atlikti nedidelį eksperimentą. Rugsėjo pabaigoje į Vilnių atvyko žinomas Lenkijos intelektualas, Lietuvos „Laisvės“ premijos laureatas Adamas Michnikas, kuris sutiko paskaityti viešą paskaitą apie J.Pilsudskį. Visuomenės ir medijų reakcija nustebino ir pačius organizatorius. Didžiausia Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos salė nesutalpino klausytojų, reakcija į pranešėjo mintis buvo išimtinai pozityvi, kas akivaizdžiai liudijo, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis pasirengusi koreguoti savo stereotipus apie J.Pilsudskį.
Teisus buvo Alvydas Jokubaitis, konstatavęs, kad „traukinio gale važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys vairuotojai“.
Tačiau to renginio pozityvus rezonansas nesuteikė daugiau drąsos Lietuvos politikams. Toliau buvo delsiama atsakyti į klausimą dėl ministro sveikinimo laiško istorikams ir priėmimo, kol galų gale likus mažiau nei mėnesiui iki konferencijos atėjo neigiamas atsakymas. Tačiau tuoj pat į pagalbą atskubėjo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai užtikrindami, jog jei ministras bijo, tai tokį laišką parašys premjeras.
Tačiau tai nebuvo dramos pabaiga. Lapkričio 23 d., t.y. likus mažiau nei dviem savaitėms iki konferencijos pradžios, pagrindinis konferencijos organizatorius sulaukė skambučio iš vienos ministerijos. Pokalbio metu ministerijos pareigūnai pasiūlė atšaukti Lietuvos mokslo institucijų dalyvavimą konferencijoje. Priežastis – Lenkijos sprendimas balsavimui dėl paso internetu skelbti 6 grafinius motyvus, iš kurių viename vaizduojamas J.Pilsudskio motinos ir J.Pilsudskio širdies mauzoliejus Vilniaus Rasų kapinėse.
Mokslo institucijos vadovui nesutikus, buvo pasiūlyta susitikti po kelių dienų, lapkričio 28 d. Tas susitikimas įvyko, tik jau jo metu buvo labai prašoma padaryti viską, kad konferencija vyktų kuo sklandžiau. Pasikeitusią ministerijos poziciją lėmė lapkričio 27 d. oficialiai paskelbta informacija, kad prezidentas Andrzejus Duda atvyks į Lietuvą kartu švęsti Lietuvos Nepriklausomybės dienos Vasario 16-ąją.
Istorikai savo tyrimuose dažnai naudoja alternatyvios istorijos metodus. Pasitelkus juos, galima nesunkiai prognozuoti, kas būtų buvę, jei mokslo institucijos vadovas lapkričio 23 d. būtų oficialiai atšaukęs Lietuvos pusės dalyvavimą bendroje mokslinėje konferencijoje.
Visų pirma, greičiausiai prezidento A.Duda vizitas į Lietuvą kitais metais būtų neįvykęs. Remiantis Lenkijos ir Ukrainos santykių pablogėjimo analogija paskutiniaisiais mėnesiais, galima prognozuoti, kad lenkų pusė būtų ėmusis ir kitų veiksmų, kurie dar labiau pablogintų dviejų šalių santykius.
Tačiau šioje istorijoje svarbiausia ne tai. Šis vos ne kasdien tarpvalstybiniuose santykiuose pasikartojantis atvejis parodė, kad neturime ne tik valstybininkų, tačiau net politikų, kurie gebėtų mąstyti bent savaite į priekį. Teisus buvo Alvydas Jokubaitis, konstatavęs, kad „traukinio gale važiuojantys Lietuvos politikai įsivaizduoja esantys vairuotojai“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sunkiai randamą Juzefo Pilsudskio gimtinę puošia Lenkijos vėliavos ir lietuviškas paminklas
