Vilnius ir Klaipėda pirmąkart į Lietuvos sudėtį kartu pateko tik po karo. Pats faktas, kad galime laikyti save nugalėtojais Antrajame pasauliniame kare buvo pradėtas suvokti tik vėl Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe.
Žvelgiant į praeitį iš dabarties perspektyvos, ji dažnai atrodo labai logiška. Tačiau istorijos tikrasis sudėtingumas ir pradedamas geriau matyti tada, kai imami svarstyti įvairūs scenarijai apie tai, kas būtų, jeigu būtų.
Svarstant įvairius praeities scenarijus, akivaizdu, kad Lietuvai labai pasisekė su Vilniumi. Visi gerai žinome, kad po Hitlerio–Stalino pakto pasirašymo 1939 m. du diktatoriai pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą. Realizuojant pakto slaptųjų protokolų susitarimus, Stalinas iš pradžių privertė Lietuvą įsileisti sovietų kariuomenę, o 1940 m. mūsų šalį okupavo ir aneksavo.
Tiesa prieš tai jis pamalonino lietuvius, atiduodamas jiems Vilniaus kraštą. Šios dovanos kaina gana greitai buvo suvokta amžininkų. Tuoj po Lietuvos okupacijos gimė populiarus posakis: „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Lig šiol niekur neteko aptikti svarstymų apie tai, kad buvo labai realus ir kitoks scenarijus: „Vilnius baltarusių, o mes rusų“. O viskas buvo tais pačiais 1939 m.
Kalbant apie tuos lemtingus Lietuvai metus, populiarioje literatūroje dažnai pamirštama paminėti, kad sovietinę Lietuvos okupaciją lėmė ne 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta dviejų tironų sutartis, tačiau jos korekcijos, padarytos tų pačių metų rugsėjo 28 d. Pagal pirminį susitarimo variantą į sovietų įtakos zoną pateko be kitų teritorijų tik Latvija ir Estija, tuo tarpu Lietuva buvo atiduota Trečiajam reichui. Tam tikras korekcijas lėmė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, Lenkijos kapituliacija ir... pačios Lietuvos (ne)veiksmai.
Lig šiol niekur neteko aptikti svarstymų apie tai, kad buvo labai realus ir kitoks scenarijus: „Vilnius baltarusių, o mes rusų“. O viskas buvo tais pačiais 1939 m.
Hitleris, kaip galima spėti iš jo veiksmų po pakto pasirašymo, nesiekė iškart okupuoti Lietuvos. Kaip parodė kiek vėlesni įvykiai, jo planas buvo labiau rafinuotesnis: Trečiojo reicho pagrindinis tikslas, atrodė, buvo įtraukti Lietuvą į Antrojo pasaulinio karo sūkurius, padarant ją Vokietijos marionete. Apie tokį scenarijų kalbėtų konkretūs Vokietijos veiksmai jai užpuolus Lenkiją.
1939 m. rugsėjo 9 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras per Vokietijos pasiuntinį Kaune E.Zechlinas pasiūlė Lietuvos vyriausybei pačiai jėga atsiimti Vilniaus kraštą iš Lenkijos. Norėdami padrąsinti lietuvius, vokiečiai pasidalino žvalgybos informacija apie šiame krašte esančias lenkų karines pajėgas. Iš jų pateiktų duomenų buvo aišku, kad Vilniaus krašte Lenkija neturi karinių pajėgų, galinčių rimtai pasipriešinti lietuvių kariuomenės žygiui į Vilnių.
Vis dėlto Lietuvos pusė tokiems daugkartiniams Vokietijos raginimams nepasidavė. Nusivylusi lietuvių neveiklumu, rugsėjo 16 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerija davė nurodymą Vokietijos pasiuntiniui Kaune „mesti Vilniaus temą“, o po 12 dienų priskyrė Lietuvą sovietų įtakos zonai, gaudama už tai nemažą jau nukariautos Lenkijos teritorijos gabalą.
Istorikų atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvos vadovybė svarstė Vilniaus prisijungimo karinių veiksmų keliu kelią.
Istorikų atlikti tyrimai parodė, kad Lietuvos vadovybė svarstė sukti Vilniaus prisijungimo karinių veiksmų keliu. Nors didžioji aukščiausiojo ešelono politikų dalis, tarp jų ir A.Smetona, tokią galimybę atmetė, tačiau kai kurie įtakingi Tautininkų partijos nariai ir Lietuvos pasiuntinys Berlyne K.Škirpa buvo aktyvūs tokio Vilniaus susigrąžinimo scenarijaus šalininkai. Jau pasibaigus karui tas asmuo bandė visur save vaizduoti svarbiausiu „Vilniaus vaduotoju“, nors jo nuopelnai šiame reikale tikrai nebuvo dideli.
Paskelbti K.Škirpos atsiminimai apie tų metų įvykius, kaip pastebėjo ne vienas tyrinėtojas, yra ne tik tendencingi, tačiau ir atskleidžia šio asmens nereikšmingumą Lietuvos ir Vokietijos santykiuose. 1939 m. Vilniaus reikale jam buvo skirtas tik antraeilis vaidmuo. Vokietijos užsienio reikalų ministerija pagrindiniu derybininku dėl galimo lietuvių žygio į Vilnių pasirinko savo pasiuntinį Kaune, o K.Škirpos net nesiteikė apie tokius siūlymus informuoti. Jo informacijos šaltiniu apie Vokietijos siūlymus Lietuvai tapo Bruno Kleistas, dirbęs tuomet referentu Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje. Beje būtent šis asmuo buvo jo pagrindinis partneris ir vėliau, K.Škirpai kuriant Lietuvos aktyvistų frontą ir rengiant 1941 m. birželio sukilimą Lietuvoje.
1939 m. rugsėjį Lietuva atsisakė jėga susigrąžinti Vilniaus kraštą. Lig šiol ir istorikai diskutuojama apie tokio žingsnio teisingumas. Svarstant klausimą, kas galėjo būti, iš dabarties perspektyvos, galima nurodyti bent keletą pozityvių tokio žingsnio pasekmių:
1) Lietuva būtų savarankiškai ir be Stalino pagalbos susigrąžinusi išsvajotą sostinę;
2) Lietuva, būdama Vokietijos marionete, galbūt būtų galėjusi turėti net savo vyriausybę ir būtų išvengusi sovietinės okupacijos 1940 m.
Taip situacija atrodo iš trumpalaikės perspektyvos. Analizuojant galimas tokio žingsnio ilgalaikes pasekmes, Lietuvos perspektyvos atrodo ne taip gražiai.
Jaltos susitarimų ir pokarinių pertvarkymų kontekste labai tikėtina, kad Lietuva nebūtų išsaugojusi nepriklausomybės. Tada greičiausiai ir turėtume situaciją: „Vilnius baltarusių, o mes rusų“.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir Antrojo pasaulinio karo metu ne vien Vokietija, tačiau ir kitos valstybės naudojosi susiklosčiusia situacija. Kai kurios jų išplėtė savo teritoriją kaimyninių valstybių sąskaita. Tokiu būdu Lenkija 1938 m. užėmė Čekoslovakijai priklausiusią Tešino sritį, savo teritorijas Rumunijos ir Čekoslovakijos sąskaita išplėtė Vengrija. Rumunija kiek vėliau prisijungusi prie hitlerinės koalicijos ne tik dalyvavo Vokietijos kare su Sovietų Sąjunga, tačiau susigrąžino 1940 m. SSRS nuo jos atplėštas teritorijas prie jų prisidurdama dalį dabartinės Ukrainos teritorijos. Panašiai elgėsi ir Hitlerio sąjungininkė Italija.
Nors kai kurie tokie agresijos aktai buvo įteisinti tarptautiniais susitarimais (Pirmojo ir Antrojo Vienos tribunolo sprendimai 1938 ir 1940 m.), tačiau visų šių užkariautų teritorijų likimas pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui buvo vienodas. Lenkija buvo priversta grąžinti Tešiną Čekoslovakijai, o rumunų ir čekoslovakų teritorijos, aneksuotos Vengrijos, 1946 metais Paryžiaus taikos konferencijos sprendimu buvo gražintos jų ankstesnėms valdytojoms.
Pagal šią sutartį Besarabija ir dalis Bukovinos buvo atskirta nuo Rumunijos ir perduota SSRS. Jai buvo pripažinta nuo Suomijos atplėšta Rytų Karelija, o Italija buvo priversta grąžinti užgrobtas Jugoslavijos ir Prancūzijos teritorijas. Be to šalys agresorės (prie jų buvo priskirta ir Suomija) buvo priverstos išmokėti nemažas karines reparacijas nuo jų nukentėjusioms valstybėms.
Šiandieninėje Lietuvos sostinėje K.Škirpos vardu pavadinta viena iš gatvių. Tokios pagarbos šis diplomatas tikrai nenusipelnė.
Tokių faktų šviesioje galima būtų prognozuoti Vilniaus krašto likimą, jei 1939 m. jį jėga būtų susigrąžinusi Lietuva.
1939 m. Stalino sprendimu perduoti Vilniaus krašto Lietuvai buvo nepatenkinti kai kurie baltarusių komunistai. Neatmestina galimybė, jog pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į jų balsą būtų įsiklausoma labiau. Jaltos susitarimų ir pokarinių pertvarkymų kontekste labai tikėtina, kad Lietuva nebūtų išsaugojusi nepriklausomybės. Tada greičiausiai ir turėtume situaciją: „Vilnius baltarusių, o mes rusų“.
Antanas Smetona kritikuotinas už stuburo neturėjimą paskutiniais Lietuvos Nepriklausomybės metais. Tačiau galbūt tuometis jo vengimas imtis ryžtingos Vilniaus prijungimo prie Lietuvos akcijos lėmė, kad šiandien mes galime laikyti Lietuvą Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja. To tikrai negalima pasakyti apie K.Škirpą. Jo veiksmai nepateisinami ne vien dėl tiesioginių raginimų susidoroti su žydų kilmės Lietuvos piliečiais. Jo neprotingi raginimai 1939 m. žygiuoti į Vilnių galėjo visiems laikams nubraukti lietuvių siekius susigrąžinti jiems brangų miestą. Paradoksas, tačiau šiandieninėje Lietuvos sostinėje jo vardu pavadinta viena iš gatvių. Tokios pagarbos šis diplomatas tikrai nenusipelnė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Alvydas Nikžentaitis: Valstybininkų paieškos – Juzefo Pilsudskio jubiliejaus testas
