Požiūris į žlugimą buvo atitinkamai nulemtas serbų ir rusų tautų. To meto jų charizmatiniai lyderiai – Slobodanas Miloševičius ir Borisas Jelcinas, kaip populistai iš prigimties, savo politiką vykdė remdamiesi daugumos gyventojų galvosena. Serbai, užkrėsti mistinio imperializmo virusu, žūtbūt siekė išsaugoti Jugoslaviją, Didijį serbų pasaulį, ir pradėjo bei pralaimėjo pustuzinį karų, nusinešusių dešimtis tūkstančių gyvybių.
Tokio sovietinės imperijos žlugimo scenarijaus šalininkų buvo ir Rusijoje. Tiesą sakant, Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (grupė Sovietų Sąjungos pareigūnų, kurie 1991 m. rugpjūčio 18–21 d. organizavo „Rugpjūčio pučą“ Maskvoje) buvo ne komunistinis, o imperinis pučas.
Jugoslaviškasis scenarijus posovietinėje erdvėje, turinčioje branduolinį ginklą, galėjo išvirsti į pasaulinę katastrofą.
O vienas iš „nugalėjusios demokratijos“ lyderių Gavrilas Popovas ragino įvykdyti brolišką Ukrainos padalijimą kaip tik pagal šiandieninį putininį modelį. Tačiau į protesto prieš Belovežo susitarimus, pagal kuriuos Sovietų Sąjunga padalinta remiantis buvusių sąjunginių respublikų sienomis, demonstracijas susirinko ne daugiau kaip 100 žmonių.
Ne tik buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai, bet ir visas pasaulis turėtų būti dėkingas rusų tautos išminčiai ir didžiadvasiškumui, kurio nesuviliojo „rusų žemių surinkimo“ idėja. Jugoslaviškasis scenarijus posovietinėje erdvėje, turinčioje branduolinį ginklą, galėjo išvirsti į pasaulinę katastrofą.
Marginaliniai imperiniai fanatikai, panašūs į šiandieninį karo nusikaltėlį Girkiną, traukė į Balkanus žudyti kroatų ir bosnių. Tuo metu tarp jų nebuvo čekistinio papulkininkio Vladimiro Putino pėdsakų. Valstybinio ypatingosios padėties komiteto laikais jis klusniai nešiojo Sankt Peterburgo mero (Anatolijaus Sobčiako), kovojančio su pučui prijaučiančiais asmenimis šiaurinėje sostinėje, lagaminą.
O po šviesių ir pažangių demokratijos jėgų pergalės jis visa galva nėrė į prekybą spalvotaisiais metalais ir naftos produktais, taip įdėdamas pirmąsias plytas į savo asmeninės finansinės imperijos kūrimą.
Šiandien, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad vykdant nomenklatūrinę privatizaciją nebuvo esminių skirtumų tarp B.Jelcino „reformatorių“ ir pučui pritariančiųjų.
Pragmatikas B.Jelcinas suprato, kad imperijos negalima bus išlaikyti net ir praliejus labai daug kraujo.
Komunizmo drakonas jo ideologų protuose ir širdyse išsikvėpė, o Lenino portretus pakeitė Franklino (Benjaminas Franklinas – JAV prezidentas, pavaizduotas ant 100 dolerių banknotų) atvaizdai.
Už pučo stovintiems asmenims norėjosi ne tiki didžiulių turtų, bet ir imperinės didybės. Pragmatikas B.Jelcinas suprato, kad imperijos negalima bus išlaikyti net ir praliejus labai daug kraujo. Pamokantis Jugoslavijos pavyzdys buvo prieš akis. Po 23 metų grįš karikatūrinė „Rusiškojo pasaulio“ parodija su šventu Chersonesu ir išprotėjusia senstančio diktatoriaus politika.
Neturėdama tautos paramos „Novorosija“ tapo Luhandonijos pūliniu.
Tačiau ši politika pasmerkta dėl to, kad rusų mentalitetas per šiuos metus nepasikeitė. Trumpalaikė „Krymas mūsų“ euforija nereiškia, kad „tautos tėvui“ įvestos sankcijos leis vykdyti hibridinį karą „ginant etninius rusus ir rusakalbius“ visoje posovietinėje erdvėje.
Neturėdama tautos paramos „Novorosija“ tapo Luhandonijos pūliniu. Nepavyko ir V.Putino branduolinis šantažas prieš Baltijos šalis. Paaiškėjo, kad V.Putinas visiškai nėra pasiruošęs mirti už Narvą. Ne visiškas fiureris šiandien pasiruošęs daugiau niekada nevartoti tokių terminų kaip „rusiškas pasaulis“, „Novorosija“, „unikalus genetinis kodas“, kad tik jam, neužsitraukiant pilnos gėdos, būtų paliktas pavogtas Krymas.
Šis Rusijos politologo Andrejaus Piontkovskio komentaras paskelbtas interneto svetainėje tsn.ua.
