Pagal Graikijos konstituciją, pirmalaikiai rinkimai vyksta tuomet, kai parlamentui tris kartus iš eilės nepavyksta išrinkti prezidento. Antonio Samaraso vyriausybės pasiūlytą kandidatą Stavrosą Dimasą parlamentas atmetė tris kartus, tad dar gruodžio pabaigoje buvo paskelbti pirmalaikiai rinkimai, vyksiantys sausio 25 dieną.
Europos žiniasklaida baiminasi, kad pirmalaikius rinkimus laimės kairioji partija „Syriza“. Nuogąstaujama, kad radikali kairė sugriaus vis dar šlubuojančią Euro zonos ekonomiką, o Graikija atsisakys euro. Nuolat pabrėžiama akcijų kursų svyravimai biržose ar euro vertės kritimas.
Atrodytų, jog demokratinių visuomenių ir rinkėjų svarbiausias tikslas yra balsuoti pagal tai, kaip į politinius pokyčius reaguoja akcijų biržos. Taip, deja, pagrindinės parlamentinės partijos Europoje ir elgiasi, patvirtindamos, kad finansinio kapitalizmo laikais suvereno funkciją užėmė spekuliantai biržose.
Tačiau „Syriza“ nėra radikalų partija, o jos lyderis Alexisas Tsiprasas nėra eilinis gatvės populistas. „Syriza“, priešingai nei dažnai teigiama, neketina atsisakyti euro, o jos svarbiausias programinis tikslas – kiek įmanoma pakeisti antikrizinę Graikijos taupymo politiką, kuri neveikia.
Be abejo, 2008-2009 metais prasidėjusi krizė Graikijoje buvo sukelta ne tik pasaulinės krizės. Ją taip pat sukėlė vidaus priežastys: ilgalaikis („struktūrinis“) deficitas, didelė valstybės skola, milžiniškai išaugę skolinimosi kaštai.
Finansų rinkose sukeltas šokas ir Graikijos skolos nureitingavimas iki vadinamojo „junk bond“ ribos, kai jokios investicijos ar skolinimas nebeįmanomas, lėmė, kad 2010 metų pradžioje Graikija tapo nemoki.
Tada Graikija sulaukė Trijulės vaistų. ES, kurioje pirmuoju smuiku griežė ir tebegriežia Angela Merkel, Tarptautinis valiutos fondas ir Europos centrinis bankas suteikė Graikijai kelių šimtų milijardų eurų paskolas mainais į struktūrines reformas.
Griežta taupymo politika, fiskalinė drausmė, valstybinio turto privatizacija, darbo rinkos liberalizavimas turėjo pastatyti Graikiją ant kojų. Tačiau nepastatė, o ir negalėjo pastatyti.
Griežta taupymo politika, fiskalinė drausmė, valstybinio turto privatizacija, darbo rinkos liberalizavimas turėjo pastatyti Graikiją ant kojų. Tačiau nepastatė, o ir negalėjo pastatyti, nes reformų tikslas galų gale buvo ir tebėra atsiskaityti su kreditoriais, o ne stabilizuoti Graikijos ekonomiką.
Praėjus šešeriems metams taupymo politikos padariniai akivaizdūs. Nedarbo lygis išaugo iki 26 proc., jaunimo nedarbo – iki 64 procentų. Graikijos ekonomika susitraukė 30 procentų. Tai sukėlė milžinišką socialinę atskirtį ir skurdą.
Viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai buvo sumažinti iki 50 procentų, pensijos taip pat nurėžtos, o kai kurių akademikų atlyginimai buvo sumažinti perpus.
Net 36 proc. Graikijos piliečių šiandien gyvena skurde, o valstybės skola išaugo nuo 120 proc. BVP 2008 metais iki 180 proc. BVP 2014 metais. Šiandien Graikijos valstybės skola yra per 300 mlrd. eurų.
Todėl nenuostabu, kad „Syriza“, kritikuodama pražūtingą taupymo politiką, yra populiariausia partija Graikijoje. Beje, už „Syriza“ balsuoja ne tik nuskurdinti darbininkai, kurių dalis remia ir neofašistinę „Auksinę žarą“. Taip pat už „Syriza“ balsuoja nemaža dalis inteligentijos, o sykiu vidurinės klasės atstovų. Bent jau viešajame sektoriuje dirbantys profesionalai labiausiai ir nukentėjo nuo karpymo politikos.
Graikijai dažnai prikaišiojama, kad jos viešasis sektorius buvo per didelis, tačiau 2008 metais jis buvo tik šiek tiek didesnis nei ES vidurkis (iki krizės 2008 metais jame dirbo 22,3 proc. visų dirbančiųjų).
Graikijai dažnai prikaišiojama, kad jos viešasis sektorius buvo per didelis, tačiau 2008 metais jis buvo tik šiek tiek didesnis nei ES vidurkis (iki krizės 2008 metais jame dirbo 22,3 proc. visų dirbančiųjų).
Graikija taip pat kaltinama ir ne be pagrindo dėl per didelio mokesčių vengimo (Graikijos juodoji rinka sudaro 24 proc., bet juk Lietuvoje ši dalis yra dar didesnė).
Tačiau absoliuti dauguma mokesčių vengimo atvejų yra tarp žmonių, kurie užsiima individualia veikla (jų Graikijoje yra 32 proc. kai ES vidurkis siekia tik 15 proc.), tad pirmiausia smulkusis ir iš dalies vidutinis verslas, o ne viešojo sektoriaus profesionalai, yra atsakingi už mokesčių vengimą.
Svarbiausias klausimas, žinoma, yra tai, ką siūlo „Syriza“ ir kaip pavyks jai įgyvendinti esminius savo programinius tikslus.
Iki šiol „Syriza“ stiprybė buvo jos neoliberalaus kapitalizmo ir Europos taupymo politikos kritika (o kad tai jiems puikiai sekasi, girdėjau ir pats ne vienoje tarptautinėje konferencijoje). Įdomu tai, kad „Syriza“ labai aiškiai suvokia save, kaip visą Europą – neoliberalią Europą – keičiančią jėgą.
Jos lyderis A.Tsiprasas nuolat pabrėžia, kad „Syriza“ – tai besikeičianti Europa. Ši ambicija džiugina, ypač palyginti su kai kurių Lietuvos socialdemokratų provincialia ambicijų stoka.
Sausio 3-4 dienomis vykusiame „Syriza“ kongrese pasakytoje kalboje A.Tsiprasas pristatė svarbiausias politinės programos nuostatas. Prieštaringiausia – pažadas kartu su kitais ES lyderiais sistemiškai pakeisti Graikijos įsiskolinimo sąlygas taip, kad Europos valstybių žmonės nuo to nenukentėtų.
A.Tsiprasas pristatė svarbiausias politinės programos nuostatas. Prieštaringiausia – pažadas kartu su kitais ES lyderiais sistemiškai pakeisti Graikijos įsiskolinimo sąlygas taip, kad Europos valstybių žmonės nuo to nenukentėtų.
Anot A.Tsipraso, bus siekiama panaikinti didžiąją nominalios skolos vertę naujo Europos mechanizmo dėka.
Tai būtų ekonominio augimo skatinimas. Antra, bus prašoma ES lyderių malonės laikotarpio didesniam nei dabar leistina biudžeto deficitui (tiesa, A.Tsipraso kalboje tai skambėjo kaip reikalavimas, o ne prašymas).
Trečia, apeliuojant į Franklino Roosevelto „New Deal“ bus siekiama susitarimo dėl Europos naujojo kurso paskatinti viešąsias investicijas plėtrai (!). Ketvirta, partija reikalaus Graikijos vertybinių popierių pardavimo kiekybinio palengvinimo Europos centriniam bankui.
Skamba ambicingai ir deklaratyviai, tačiau klausimas, kiek šie siekiai – kai kas sakytų utopiniai – turi pagrindo.
Žinant ES institucijų ir politinių jėgų konjunktūrą, vargu ar galima tikėtis, kad „Syriza“ bent dalį šių siekių pavyks įgyvendinti. Kad ir kaip būtų, iš šios graikų partijos Lietuvos kairiesiems yra ko pasimokyti. Tai – drąsaus noro kurti kitokią Europą, Europą anapus neoliberalizmo ir net pačiai Vokietijai nenaudingos taupymo politikos.
Šiandien „Syriza“ yra vienintelė kairioji jėga Europoje, nebijanti mesti iššūkį neoliberaliam konsensusui, kurį priėmė ir Europos socialistinės ir (ar) socialdemokratinės jėgos. Kaip tik dėl to linkiu jai sėkmės.
