Toks liberalų palaikymas yra suprantamas, tačiau iš principo neteisingas. Jis yra neteisingas ne tik dėl to, kad Liberalų sąjūdis nei anksčiau, nei būdami valdžioje niekada rimtai negynė LGBT teisių (vienintelė išimtis yra europarlametaras L.Donskis).
Ji neteisinga pirmiausia dėl to, kad Liberalų sąjūdis – vadinamieji „sveiko proto dešinieji“ (lol) – yra neoliberalaus kapitalizmo ir status quo galios santykių partija. Tai partija, kuri atstovauja, palaiko ir toliau palaikys privilegijuotų žmonių – pasiturinčių verslininkų, darbdavių, kapitalo savininkų ir visų tų, kurie pretenduoja tokiais ateityje tapti, t.y. įtakingos mažumos, – interesus.
Nesuklysiu sakydamas, kad Liberalų sąjūdis šiandien yra dešiniausia parlamentinė partija (bent jau ekonomine prasme) Lietuvoje.
Pasisakydami už verslo ir darbo santykių liberalizavimą („supaprastinsime verslą reglamentuojančias teisės normas“ skelbiama 2012 metų rinkimų programoje, suprask, jokių darbo inspekcijų, jokių apribojimų kapitalo akumuliavimui), prieš minimalaus atlyginimo didinimą, už mažus mokesčius (aršiai priešinamasi progresinių mokesčių įvedimui), vykdydami švietimo ir propaguodami sveikatos apsaugos privatizacijos politiką pozicionuoja save kaip moralinį bankrotą patyrusio neoliberalizmo partija.
Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį išmokę individualios atsakomybės ir laisvos rinkos ideologines pamokas liberalai kartoja jas ir šiandien, kartoja taip, lyg milžiniška socialinė atskirtis neegzistuotų, o 2008 metų neoliberalaus kapitalizmo krizė niekada nebūtų įvykusi.
Palaikydama liberalus, LGBT bendruomenė pademonstruotų paviršutinišką ir ribotą požiūrį į socialinę realybę ir ją dangstančią dominuojančią ideologiją. Tokia pozicija taptų pažeidžiama iš esmės neteisingos konservatorių kritikos, jog be siauro jos pačios intereso LGBT neva niekas daugiau nerūpi, kad už jos gyvenimo būdo – „apolitiško vartotojiško hedonizmo“ – neslypi joks kitas politinis vektorius.
Palaikydama liberalus, LGBT bendruomenė pademonstruotų paviršutinišką ir ribotą požiūrį į socialinę realybę ir ją dangstančią dominuojančią ideologiją.
Ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose K.Marxas ironiškai kalba apie pinigų reikšmę kapitalizme: „Ką pinigai gali, tą galiu ir aš (...). Aš esu bjaurus, bet galiu nusipirkti gražiausią moterį. Taigi, aš nesu bjaurus, nes bjaurumo poveikį, jo bauginančią galią panaikina pinigai. Aš – būdamas individas – esu raišas, bet pinigai man suteikia 24 kojas, taigi aš nesu raišas. Aš esu blogas, nedoras, nesąžiningas, neišmintingas žmogus, bet pinigai gerbiami, tad gerbiamas jų savininkas.“
Atmetus ankstyvojo K.Marxo ironizuojantį moralizavimą mintis aiški: turtas (verti mes jo ar ne) apsaugo mus nuo gėdos, nuo pažeminimų, nuo diskriminacijos, nuo netolerancijos, o sykiu leidžia mums apsiginti nuo neteisingumo ir prievartos. Kaip tik dėl to ekonominis teisingumas yra toks svarbus, o ypač jis svarbus diskriminuojamai mažumai.
Liberalizmas, ypač „sveiko proto liberalizmas“, nėra ir iš principo negali rūpintis ekonominiu teisingumu (laisvoje rinkoje nėra tokio dalyko kaip teisinga kaina ar teisingas atlygis – tai viena iš banalių ekonomikos vadovėlių dogmų), nes nuosavybės teisę ir laisvą rinką laiko savo švenčiausiomis karvėmis, kurios sistemiškai generuoja atskirtį bei silpniausiųjų ar kitaip gyvenančių marginalizaciją.
Štai kodėl įtakingiausiai feminizmo ir queer teoretikei Judith Butler ekonominis teisingumas yra vienas reikšmingiausių politinių principų. Kalbėdama apie Occupy – antikorporacinio kapitalizmo – judėjimą, ji neseniai pareiškė: „Žmonės klausia, kokie yra mūsų reikalavimai. Jie sako, kad arba mes tokių neturime, kas kelia kritikams abejones, arba mūsų socialinės lygybės ir ekonominio teisingumo reikalavimai yra neįmanomi. O neįmanomi reikalavimai, aiškina mums jie, yra nepraktiški. Jei viltis yra neįmanomas reikalavimas, tuomet mes reikalaujame neįmanomo – jei teisė į pastogę, į maistą ir į darbą yra neįmanomi reikalavimai, tuomet mes reikalaujame neįmanomo. Jei yra neįmanoma reikalauti, kad tie, kurie pelnosi iš krizės, perskirstytų savo turtus ir atsisakytų godumo, tuomet taip, mes reikalaujame neįmanomo!“
Eltonui Johnui ar Lady Gagai LGBT paramos ginant jų kaip homoseksualių ar biseksualių žmonių teises nereikia, nes jie tai gali patys padaryti. Ir tai, žinoma, yra puiku. Turtingi, simbolinį kapitalą ir socialinį statusą turintys homoseksualūs žmonės nėra ir niekada nebuvo diskriminuojami.
Kaip tik į juos orientuojasi „sveiko proto liberalai“, į privilegijuotus nuosavybės teisėmis besimėgaujančius individus, kuriems jų seksualinė tapatybė nesukelia jokio socialinio diskomforto.
Kaip pavyzdį čia galima prisiminti Roko Žilinsko tokią socialiai nejautrią ir lietuviškai provincialią poziciją: esu labai daug pasiekęs, todėl galiu televizijos laidoje spausti homofobams rankas bei tvirtinti, kad Lietuvoje homoseksualūs žmonės nėra diskriminuojami, o sykiu balsuoti už gražuliškas konstitucijos pataisas.
Tuo tarpu LGBT, kaip ir kitos žmogaus teisių pilietinės asociacijos, steigėsi pirmiausia tam, kad kolektyviai kovotų su diskriminacija, kovotų už silpniausius šios bendruomenės narius, žmones, kurie neturi nei simbolinio kapitalo, nei turtų apginti savo žmogišką orumą homofobiškoje ir patriarchalinėje visuomenėje. Kovotų už savo tapatybę slepiančius šios bendruomenės narius ten, kur vieni jie to padaryti negali.
Tai įmanoma tik ideologiškai susiorientavus ir kooperuojantis su politinėmis jėgomis, kurios pagal savo ideologinį ir politinį DNR yra už solidarumą bei ekonominį ir socialinį teisingumą, kooperuojantis su kairiosiomis politinėmis jėgomis.
Tačiau jūs paklausite: ką daryti, kad šiandien nėra kariosios politinės jėgos, kuri vienareikšmiškai pasisakytų ir gintų LGBT teises?
Visų pirma, tarp kairiųjų yra pakankamai nemažai politikų (tiesa pasakius, gerokai daugiau nei jų yra tarp liberalų, o be to, jie turi kur kas realesnę tikimybę šiandien patekti į Seimą), kurie gina šį interesą jau daugelį metų.
Antra, politinės organizacijos gali keistis ir keičiasi, ypač tuomet, kai yra daromas pilietinių organizacijų spaudimas, o sykiu tuomet, kai jų gretose atsiranda progresyviai mąstančių žmonių.
Bet svarbiausia yra štai kas: politinės organizacijos gali keistis tik tuomet, jei tokius pokyčius leidžia jų ideologinė DNR. Tad svarbiausia yra ideologiškai tiksli politinė orientacija, be kurios jokie progresyvūs pokyčiai nėra ir nebus įmanomi.
