Mes buvome uolūs lenktynininkai, ir mums sekėsi (už ką mums ir pažadėtas euras), tačiau, kaip pamažu pradedame suprasti, skubant išeikvotos jėgos ne tik nepriartino mūsų prie Vakarų, bet netgi šiek tiek ir nutolino (nors tikrai nepasukome į šalį), nes Europa ir vadinamosiomis „Europos vertybėmis“ šiandieną pasitiki gerokai mažiau žmonių nei tą saulėtą 2004-ųjų rytą, kai tapome Europos Sąjungos visateisiais nariais.
Tai buvo lenktynės, grįstos klaidinga prielaida, kad pažanga yra vienintelė perspektyvi, neginčytina valstybės raidos kryptis, todėl mums net neatrodė įmanoma svarstyti idėją, – tiesą kalbant, nebuvome girdėję nė tokios idėjos, nors ji gimė ne kur kitur, o tuose pačiuose Vakaruose – kad pažanga, ir ypač technologinė pažanga, yra didysis civilizacijos priešas, kurį įveikusi (o tą padaryti būtų ne lengviau, nei Žalgirio mūšyje sutriuškinti kryžiuočius) mūsų kultūra atskleistų savo unikalumą ir sužydėtų gražiausiais žiedais.
Būtent šią idėją siūlau tautiečiams ir mūsų valdžiai apsvarstyti, nes, kaip vėliau paaiškės, tik nedviprasmiškas ir orus apsisprendimas tuoj pat regresuoti, atmetus vakarietiškas permanentinio vystymosi idėjas ir iš krikščionybės paveldėtą ydingą laiko sampratą, gali padėti mūsų valstybei išlikti neramiame pasaulyje, – ir netgi pradėti diktuoti jam savo sąlygas.
Galima netgi sakyti, kad žinoma sekspertė, drauge su mūsų kultūros ministru Šarūnu Biručiu, drąsiai sutapatinusiu kultūrą su gintarinių muzikos instrumentų gamyba, įžiebė būsimosios naujos lietuvių civilizacijos laužą ir parodė, kad viltys lyderiauti planetoje nėra iš piršto laužtos.
Be abejo, Lietuvai pasiryžus žengti šiuo unikaliu keliu, prireiktų išstoti iš Europos Sąjungos, NATO, ESBO, PPO ir kitų euroatlantinių, ekspansyvios vakarietiškos demokratijos plėtrą skatinančių struktūrų, – o tai nebūtų lengva padaryti, nes sunkiai sektųsi įkalbėti dvidešimt penkerius metus kapitalistams nugarą lenkusius žmones balsuoti už tai, kas dar vakar buvo pristatoma kaip didžiausias gėris.
Laimei, išeitis yra: tikslą atsiriboti nuo dviveidžio bei agresyvaus vakarietiškumo ir išstoti iš jo užkratą skleidžiančių organizacijų galima pasiekti be jokios propagandos ir jokių balsavimų, natūraliai pasiekus ribą, už kurios priklausymas tokio tipo organizacijoms atrodys nebeįmanomas – tiesa, link tos ribos kiekvienam teks judėti individualiai, suprantant, kad jo išsilaisvinimas drauge yra ir visos tėvynės (ir net visos visatos) išsilaisvinimas nuo to melo, kuriuo pasaulį apnuodijo Vakarų kultūra.
Čia neprilygstamą pavyzdį, kaip vienas žmogus gali susikauti su supuvusia sistema ir laimėti, parodė Milda Bartašiūnaitė, socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalinusi patirtimi, kaip naikinti chemtrailų nuodus – pasirodo, tereikia sodyboje užkaisti puodą acto. (Chemtrailai – tai medžiagos, skirtos sargdinti ir marinti žmones, kurios danguje matomos kaip linijos, liekančios praskridus lėktuvui, o braižomos jos Pasaulinės Vyriausybės rūpesčiu.).
Galima netgi sakyti, kad žinoma sekspertė, drauge su mūsų kultūros ministru Šarūnu Biručiu, drąsiai sutapatinusiu kultūrą su gintarinių muzikos instrumentų gamyba, įžiebė būsimosios naujos lietuvių civilizacijos laužą ir parodė, kad viltys lyderiauti planetoje nėra iš piršto laužtos, – juolab tarp slaptų šios idėjos palaikytojų, atrodo, yra ir prieš sveikatos apsaugą kovojantis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, neseniai nutraukęs (tiesa, paskui vėl grąžinęs) finansavimą paliatyviosios medicinos pacientams, nusiginklavimą skatinantis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, taip pat kai kurie mano kolegos rašytojai, aktyviai protestuojantys dėl Vilniuje retinamų peraugusių medžių ir šiurpstantys, regėdami Ūkio banko skyriaus (buv. legendinės „Literatų svetainės“, tarpukariu – Rudnickio restorano) transformaciją į greitojo maisto įstaigą.
Jeigu kiekvienas iš mūsų kiekvieną rytą pabustų su klausimu „Ką dar blogo galiu padaryti klastingosioms, tėviškę apraizgiusioms korporacijoms?“, o užmigtų laužydamas galvą, kaip pasipriešinti Pasaulinės Vyriausybės planams, supuvusi sistema patirtų rimtų trukdžių.
Jeigu kiekvienas iš mūsų kiekvieną rytą pabustų su klausimu „Ką dar blogo galiu padaryti klastingosioms, tėviškę apraizgiusioms korporacijoms?“, o užmigtų laužydamas galvą, kaip pasipriešinti Pasaulinės Vyriausybės planams, supuvusi sistema patirtų rimtų trukdžių.
Vis dėlto norėdami ją galutinai sugriauti, turėtume ne tik svajoti, bet ir dirbti, – ir čia kiekvieno iš mūsų lauktų labai daug įvairios veiklos. Iš pradžių, matyt, lengviausia būtų atsisakyti energijų balansą griaunančios ir karmą žeidžiančios oficialiosios medicinos (juolab kad Andriukaitis ir taip jau ją būtų spėjęs sugriauti), ir pereiti prie alternatyvių gydymosi metodų, paremtų homeopatija ir visiškai natūraliu kaimo šamanizmu; gimdyti tik padedant tiesiogiai iš senolių patirtį perėmusių (ir jokių klastingosios medicinos mokslų nebaigusių) pribuvėjų natūralioje ir dvasingoje vonios aplinkoje, arba, blogiausiu atveju, kokioje balutėje palei namus, visais įmanomais būdais vengiant sterilumo ir higienos. Rinktis mirtį nuo tuberkuliozės ar maro, bet nesileisti skiepijamam ir nevartoti antibiotikų.
Didelę žalą klastingosioms korporacijoms kiekvienas individas galėtų padaryti kruopščiai rinkdamasis maisto produktus.
Iš pradžių jam tereikėtų atsisakyti maisto, parduodamo didelėms korporacijoms priklausančiose parduotuvėse ir maisto su E, vėliau jis galėtų ryžtis nevartoti viso maisto, pagaminto ūkiuose, kur nevertinamas ir nepuoselėjamas kiekvieno augalo ir gyvūno prigimtinis individualumas, galiausiai – ne biodinaminiuose ūkiuose išauginto, karmiškai neefektyvaus maisto, neturinčio aiškaus santykio su kosmine energija, taip pat mėsos produktų (nes gyvūnų žudymas nesuderinamas su baltų senosiomis tradicijomis), pieno produktų ir kiaušinių (nesuderinama su žmogaus fiziologija), bulvių ir pomidorų (atvežtiniai, natūraliai Lietuvoje neaugę augalai), cukraus ir druskos (baltoji mirtis), bananų, agurkų ir morkų (nepadoru rodyti jaunuomenei) ir t.t.
Didžiulį vaidmenį čia galėtų suvaidinti savišvietos organizacijos, į kurias žmonės būtų priversti burtis, kad dar daugiau sužinotų, kaip juos išnaudoja (ar netgi yra pasiruošusios sunaikinti) korporacijos.
Duomenys apie pavojingus cheminius junginius vandentiekio sistemoje, apie žydmasonių-iškrypėlių Pasaulinės Vyriausybės slaptas sutartis su ufonautais, apie beveik atvirai nūdienos pasaulyje besireiškiančius iliuminatus ir satanistus, apie darbštųjį (ir vis dar gyvą) daktarą Mengelę, genetinių eksperimentų būdu išvedusį Holivudo žvaigždes
Duomenys apie pavojingus cheminius junginius vandentiekio sistemoje, apie žydmasonių-iškrypėlių Pasaulinės Vyriausybės slaptas sutartis su ufonautais, apie beveik atvirai nūdienos pasaulyje besireiškiančius iliuminatus ir satanistus, apie darbštųjį (ir vis dar gyvą) daktarą Mengelę, genetinių eksperimentų būdu išvedusį Holivudo žvaigždes, apie plokščią žemę, pasaulinį gėjų sąmokslą ir narkotinių medžiagų, iš tikrųjų sustiprinančių proto galias, draudimą, – leistų žmonėms suvokti, kur jie atsidūrė, ir kas vyksta, ir (be abejo) skatintų juos dar uoliau kautis su sistema.
Žmonių ryžtas persėsti iš dvokiančio automobilio ar dūmijančio traukinio (ką jau kalbėt apie lėktuvą) į arklio traukiamą vežimą sužlugdytų esamą transporto sistemą, juo labiau nebebūtų ir ką vežti – daugumą dalykų žmonės jau gamintų tiesiog savo ūkiuose ir naudotų savo reikmėms. Lygiai taip pat savaime nunyktų ir supuvusi valdiška švietimo sistema, – vaikai natūraliai augtų jų įprastoje aplinkoje, mokydamiesi iš metų laikų kaitos ir gamtos grožio, naudinguosius įgūdžius lavindami baltiškų ritualų metu ir meiliai vienas kitą čiupinėdami.
Prasidėjus šiems procesams, politikams tereikėtų jiems netrukdyti arba nežymiai prisidėti prie jų sklaidos, surengiant kokią viešą raganų medžioklę, o tai tik išreklamuotų antikorporacininkų bendruomenę, ir valstybėje prasidėtų nebegrįžtami regreso procesai, kurių ir buvo tikėtasi.
Žmonėms pasprukus į kaimus ir vienkiemius, kur šie turėtų galimybę patys augintis maistą ir kontaktuoti su medžių bei baltiškąja protėvių energija (taip pat gamtoje būtų mažiau šansų užsikrėsti maru), ištuštėtų miestai, valdžia, jau atvirai deklaravusi savo natūralistinę ideologiją, pradėtų juos griauti, grąžindama aplinkai natūralią krašto žalumą ir specifinę, energetiškai stiprią baltišką horizonto liniją.
Visos didelės įmonės būtų reorganizuotos į utilizacijos centrus, skirtus sunaikinti nebereikalingus elektronikos prietaisus, likviduoti sintetinių medžiagų likučius ir t.t. Vėliau, suvokiant, kad asfaltas žaloja motiną Gają, ir supykusi ji gali nebeduoti vaisių, visur būtų nuardyta kelių danga, sugriauta melioracijos sistema, susprogdinti tiltai, ir išardytos elektros linijos. Lietuva paskęstų dvasingoje, pirmapradėje ir visiškai natūralioje kosminėje tamsoje.
Lygiagrečiai vyktų ir politinės sistemos pertvarka – beveik nelikus visuomeninio gyvenimo, valdžia regionuose, o paskui – ir centruose atitektų garsiems vietiniams žyniams, kurie komunikuotų su visuomene po vietiniu ąžuolu.
Lygiagrečiai vyktų ir politinės sistemos pertvarka – beveik nelikus visuomeninio gyvenimo, valdžia regionuose, o paskui – ir centruose atitektų garsiems vietiniams žyniams, kurie komunikuotų su visuomene po vietiniu ąžuolu.
Teismų sistemą atstotų ant to paties ąžuolo šakos užnerta ašutinė virvė arba lietuviški pakelės akmenys. Kultūrą, kaip ir senovėje, vėl reprezentuotų epas ir svastikų raštai, krivų krivaitis per šventes pagrotų gintariniu lumzdeliu.
Maždaug tuo metu Lietuvoje įvyks didelis (anti)civilizacinis-kultūrinis lūžis, patrauksiantis viso pasaulio antiglobalistų, hipsterių ir kt. dėmesį. Iš visos planetos pas mus plūstelės tūkstančiai savo karminį potencialą išnaudoti trokštančių dvasinių turistų, kurie mūsų šalyje ieškos modernios alternatyviosios šamanų medicinos ir archajinio SPA paslaugų, ir čia ras viską nuo vaistažolių klinikų iki vaidilučių masažų ar žalčių terapijos.
Laisvi, krikščioniškų dogmų nesuvaržyti baltai (ypač baltės) lengvai užmegs su atvykėliais seksualinius santykius, dėl ko Lietuva ypatingai trauks vienišių dėmesį – ir visa tai, neužmirškime, bus galima gauti be pinigų, kurie mūsų valstybėje tuomet jau neegzistuos; už kiekvieną paslaugą atvykėliui tereikės atidirbti ūkyje arba, baigus trumpus kursus, ekologinėse manufaktūrose.
Ši moderni vergovės forma leis baltams atsidėti grynai dvasinėms praktikoms, neprisirišant prie žemiškųjų vertybių; stiprės niūriaisiais globalizacijos laikais prarastas jausmas, kad baltas yra aukštesnės arijų rasės atstovas, turintis netgi kitą auros spalvą.
Tai liudys, kad visuomenė vėl yra pasirengusi pokyčiams, kurie tuomet atrodys nebeišvengiami, nes nemaža dalis Europos žmonių jau laikys Lietuvą dvasine lydere ir tapatinsis su ja. Savo tautinėms ir mentalinėms reikmėms pritaikę A.Dugino filosofiją, išdrįsime teigti, kad turime savo išskirtinę, unikalią ir galingą kultūrinę erdvę, kuri, deja, ne visai sutampa su valstybės sienomis; pabrėšime, jog dedame ir toliau dėsime pastangas išvaduoti Europą nuo amerikietiškojo imperializmo, – kaip tik tuo tikslu būsime pasirašę slaptą sutartį su tuščiavidurės žemės centre (ir/ar Mėnulyje) savo civilizaciją kuriančiais naciais. Drąsiai prabilsime apie Lietuvos rutulį, iš esmės jau egzistuojantį kultūriškai, tik dar neįtvirtintą politiniame žemėlapyje.
Žinoma, visa tai labai nepatiks Vakarų valstybių lyderiams, bet kadangi tuo metu lietuvių žyniai jau bus ištobulinę sistemą HAARP ir pajungę sau motinos Gajos galias, – kitaip sakant, turės patį galingiausią įmanomą ginklą, su kuriuo galės ne tik iššaukti arba numaldyti stichijas, ką jau dabar sėkmingai praktikuoja, bet ir prisitraukti tokias planetas kaip Nibiru, – jie bus priversti tylėti, ir net prabilti apie „teisėtas Lietuvos teritorines pretenzijas“.
Pasidarys nesaugu net Lietuvos teritorinėje kosmoso erdvėje levituojantiems ufonautams, nes bus pradėta drausti užrašus ant skraidančiųjų lėkščių ne lietuvių kalba, ir reikalauti jų parodyti pasus su lietuviškais rašmenimis užrašytomis pavardėmis.
Pasidarys nesaugu net Lietuvos teritorinėje kosmoso erdvėje levituojantiems ufonautams, nes bus pradėta drausti užrašus ant skraidančiųjų lėkščių ne lietuvių kalba, ir reikalauti jų parodyti pasus su lietuviškais rašmenimis užrašytomis pavardėmis.
Šie apsisuks ir spruks į kitą matavimą, ar gal net ir į kitą visatą, kur nėra Lietuvos ir lietuvių, kad tik nereikėtų kęsti gėdos dėl savo nebaltiškos, ikilietuvinės civilizacijos menkumo.
Štai tada bus atėjęs visų svajonių išsipildymo metas, ir mes, apgaubti protėvių energijos debesies, galėsime pagaliau pailsėti, leidę žirgams ligi soties prisigerti kosminio eterio (tai ne koks šlykštus Juodosios jūros vanduo!), šitaip parodydami, – aišku, pirmiausia sau patiems, – kam iš tikrųjų priklauso ir visada priklausys visata.
Tik sekspertės Mildos daugiau nebepamatysime, nes ufonautai, suprasdami, kad ji yra civilizacijų raktas, išsigabens ją su savimi, – žargstytis ir krutintis jų planetoje, visaip žadinant leisgyvį, o gal tik prisnūdusį būsimos civilizacijos pradą.
Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
