„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Andrius Jakučiūnas: Kokios dviračių infrastruktūros mums reikia

Baigiantis dviračių sezonui norisi apibendrinti mintis, kilusias stebint, kaip Vilniaus mieste vyksta dviračių eismas, ir kodėl (bent jau mano kuklia nuomone) Vilniaus miesto savivaldybės su dviračių takų infrastruktūra susiję sprendiniai atrodo trumparegiški ir neatitinka deklaruojamų tikslų.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Vlado Braziūno nuotr.

Nenoriu vaidinti žinovo ar profesionalo – daug kas man neaišku tiek pačiame dviratyje, tiek važinėjimo juo kultūroje. Nesu fanatikas – nepateisinu nei įžūliais veidais savo įsivaizduojamą viršenybę prieš kitus eismo dalyvius demonstruojančių vairuotojų, nei esu pasirengęs ginti įžūlaus, KET pažeidinėjančio ir sveiką protą pakeliui pametusio piliečio vien dėl to, kad jis – ant dviračio (o tokių, patikėkit, būna).

Bet aš, man regis, neblogai žinau, kad dviratis yra gerai ir kad daugybė žmonių, nors trumpam iškeitusių automobilį į dviratį, patyrė kažką panašaus. Daugelis jų vėliau tapo tikrais dviračių entuziastais, neįsivaizduojančiais savo gyvenimo be dviratės transporto priemonės, galinčios užtikrinti sveikesnę, įdomesnę, o neretai ir greitesnę kelionę mieste ar už jo. Deja, dviračių takų infrastruktūros kūrėjai padarė viską, kad keliauti dviračiu Vilniuje būtų kiek įmanoma nepatogiau: dviračių takų daug kur tėra atkarpos, dalis jų tiesiog nupiešta ant šaligatvių, sudėliota iš trinkelių; kelionė dviračiu Vilniuje realiai reiškia daugybės vingių, posūkių, užvažiavimų ir aplenkimų ruožą, kurį įveikiant, negana to, kartais tenka važiuoti ir žvyru, ir siaurais takučiais palei greitkelius.

Visi šitie dalykai – įskaitant ir tai, kad dalis miesto politikų į dviračius žiūri itin skeptiškai – yra seniai žinomi, ir aš apie tai nerašyčiau, jei ne Vilniaus miesto savivaldybės pučiamas dviračių takų masinės rekonstrukcijos burbulas. Pasiklausius šnekų, galima pagalvoti, kad Vilnius jau tapo Europos dviračių sostine, nors iš tikrųjų visi svarbiausi takai tebėra projektavimo stadijoje (arba tik nurodomi kaip „projektuojami“), o didelė dalis šiuo metu įrenginėjamos dviračių takų infrastruktūros sprendinių, švelniai sakant, prasilenkia su logika.

Kas sieja visas tris didžiausias (neskaitant Laisvės pr. dviračių tako, apie kurį kalbėsiu vėliau) pastarojo meto investicijas į dviračių infrastruktūrą – Neries krantinės ir jos aukštutinės terasos dviračių takus, jau egzistavusio (nors ir apgailėtinos būklės) pėsčiųjų-dviračių tako Antakalnyje rekonstrukciją, kurią vykdant prireikė pragriauti buvusios spec. ligoninės tvorą, ir, pavyzdžiui, planus nutiesti dviračių taką link žinomo nekilnojamojo turto vystytojo projekto teritorijos Neries senvagėje?

Visi šie takai skirti visų pirma rekreacijai, visų jų naudos gavėjas – Centrui artimesniųjų prabangių rajonų gyventojas, pagaliau visais jais galimai siekta tikslų, nieko bendra neturinčių su važinėjimu dviračiais – parodyti, kaip šauniai Vilniuje kovojama su žemgrobiais (pamenate mero pjaunamą tują?), arba tiesiog nebrangiai imituoti darbus.

O svarbiausia, kad nė vienas iš šių takų netinka greitai ir patogiai nuvažiuoto iš taško A į B. Grubiai kalbant, tai takai, neskirti kur nors nuvažiuoti. Tai veikiau gero gyvenimo fetišai – savaitgaliniai fantomai, kurių reali nauda geriausiai, matyt, atsispindės pačios savivaldybės ataskaitose ir pranešimuose spaudai.

Čia noriu pakartoti, ką jau ne sykį esu sakęs: sveikatingumas nėra kažkas, ką pelnai kelis kartus užlipęs ant dviračio savaitgalį ir švenčių dienomis. Dviratis galingu sveikatinimo instrumentu tampa tik tada, kai tampa kasdiene praktika. Tad į jį ir turime žvelgti ne kaip į žaislelį, bet kaip į visavertę susisiekimo priemonę, bent jau šiltuoju metų laiku galinčią visiškai pakeisti automobilį ar viešąjį transportą. O kad gyventojai būtų suinteresuoti (ir jiems būtų patogu) dviračiu naudotis kasdieną, reikia kurti būtent SUSISIEKIMUI, o ne rekreacijai ar balai žino kam skirtą dviračių tinklą (juoba kad Vilniuje tikrai apstu vietų pasivažinėti netgi ir nieko papildomai neįrenginėjant).

Užuot šiek tiek beprasmiškai investavus į takus, kurie labiau tenkins turtingesniųjų rajonų gyventojų sveikatingumo interesus, ar ne geriau buvo tas lėšas skirti kuo greičiau įrengti patogioms jungtims su vakarinėje ir šiaurės vakarų pusėje esančiais blokynais?

Užuot šiek tiek beprasmiškai investavus į takus, kurie labiau tenkins turtingesniųjų rajonų gyventojų sveikatingumo interesus, ar ne geriau buvo tas lėšas skirti kuo greičiau įrengti patogioms jungtims su vakarinėje ir šiaurės vakarų pusėje esančiais blokynais? Narbuto gatvėje vadinamasis dviračių takas eina šaligatviu, anais metais, nepastebėjęs laiptukų, čia žuvo žmogus. Nėra tinkamų naudotis dviračių takų svarbiose Kalvarijų, Ozo, Ukmergės gatvėse. Kareivių gatvėje suręstas, galima sakyt, įsivaizduojamas dviračių takas – projektavimo idiotizmas arba tiesiog cinizmas. Gal tai skamba šiek tiek per skambiai, bet pinigų švaistymas parkams ir krantinėms, kai už juos būtų galima organizuoti visavertį susisiekimą dviračiais tarp rajonų, yra pigaus pijaro, o ne rūpesčio miestiečiais pavyzdys.

Na, o kalbant apie rekreaciją – taip, aš nesiginčiju, rekreaciniai dviračių takai yra svarbus infrastruktūros elementas. Tačiau jie – ne pirmaeilės skubos reikalas, kadangi, kaip jau minėjau, didesnį impulsą sveikam gyvenimui duotų tokia infrastruktūra, kuria žmogui patogu naudotis kasdien. Šiuo požiūriu, užuot tiesus naują ir brangų taką į mišką, logiška būtų įrengti daugiau „Cyclocity“ (t.y. „oranžinių dviračių“) nuomos punktų – tai padėtų iškrapštyti iš automobilių ir persodinti ant dviračių Naujamiesčio, Antakalnio ir Žvėryno gyventojus, juoba kad čia jau egzistavo (egzistuoja) tam tikra dviračių infrastruktūra, taip pat juose daug nejudrių, dviračių eismui idealių gatvių. Sąlygiškai nedidelėmis lėšomis šie rajonai „priartėtų“ prie centro, savivaldybei neišleidus nė cento asfaltbetoniui nei naujiems appsams.

Vis dėlto net ir svarbius miesto taškus jungiantis naujas dviračių takas nebus populiarus, jei gyventojai patirs jį esant nepatogų ar, kas dar blogiau, nesaugų (t.y. tokį, kokie šiuo metu yra dauguma Vilniaus dviračių takų). Taigi esminiu kriterijumi įrengiant naujus dviračių takus turi tapti jo patogumas. Ar jis užtektinai tiesus ir lygus? Kiek jame nuvažiavimų /užvažiavimų? Ar ant jo, vėjui papūtus, nekrinta medžių šakos? O gal įžūlūs šunų mylėtojai mėgsta palei jį vedžioti augintinius? Štai ko turi savęs klausti projektuotojai, užuot rūpinęsi, kaip čia nutiesus taką į mišką ar kokio nors vieno statytojo teritoriją. Nes miesto civilizacinį lygį parodo būtent atsakymai į juos, o ne „nuogi“ naujų dviračių takų kilometrai, kuriais taip mėgsta didžiuotis miesto valdžios (turiu galvoj ne tik pastarąją, bet ir ankstesniąsias).

Ko nesupranta takų projektuotojai, matyt, įsivaizduojantys, kad dviratininko vienintelis kelionės tikslas – pati kelionė dviračiu: vykdami į darbą ar mokymo įstaigą, mes neturime laiko nei noro įveikinėti kliūčių ruožus arba važiuoti zigzagais tarp medžių, stotelių ir – atsiprašau – blūdijančių, kiekvieną kartą po ratais šastelėti pasiryžusių pėsčiųjų. Mes nereikalaujame kažko išskirtinio, mes tik norime greitai, tiesiai ir kiek įmanoma mažiau stabčiodami pasiekti savo tikslą – t.y. lygiai to paties, ko siekia pėstieji ir automobilių vairuotojai. Skirtumas tik tas, kad pastarųjų poreikius naujai projektuojama infrastruktūra paprastai atitinka (arba iš dalies atitinka), o galimybės patogiai judėti dviračiu mieste iki šiol iš esmės neturime, ir kol kas nepanašu, kad situacija iš esmės pasikeistų.

(Kai kas galėtų paprieštarauti, teigdamas, kad gatvėse pilna dviratininkų. Deja, tai dažniausiai yra sezoninis aktyvumas, kuris mažai ką sako apie dviračių kultūrą šalyje. Esant patogiai infrastruktūrai, dviratininkai Lietuvoje galėtų būti aktyvūs ir rudens, pavasario sezonais, netgi nešaltą žiemą. Dabar to nėra – pasibaigus vasarai, dviračiais važinėja vienetai.)

Esant patogiai infrastruktūrai, dviratininkai Lietuvoje galėtų būti aktyvūs ir rudens, pavasario sezonais, netgi nešaltą žiemą. Dabar to nėra – pasibaigus vasarai, dviračiais važinėja vienetai.

Aš netgi sakyčiau, kad geri sprendimai ne visada yra brangūs – kartais eismo kokybę gerokai pagerina vien sutrumpinti „gulintys policininkai“ (būtent taip nutiko Vileišio gatvėje, ir už tai aš esu labai dėkingas), arba išrauti keli ne vietoje pastatyti stulpeliai, kurių tamsoje geli nepastebėti. Svarbiausia, kad planuodami dviračių taką projektuotojai mąstytų tomis pačiomis kategorijomis kaip projektuodami automobilių kelius – tiesumas, dangos lygumas, galimybės atlikti posūkius ir saugiai prasilenkti, staigaus kelio susiaurėjimo keliami pavojai ir t.t.

Tačiau iš savo ir kolegų patirties galiu pasakyti, kad kelionė dviračiu per miestą vis tiek liks iššūkiu, kol dviračių infrastruktūra bus visiškai persipynusi su pėsčiųjų infrastruktūra ir suvokiama kaip pastarosios plėtinys. Prie pėsčiųjų tako prisišliejęs platesnis ir lygesnis dviračių takas – viena didžiausių nesąmonių (ypač mūsų, taisyklių nepaisyti mėgstančių žmonių, krašte). Tai lėtina greitį, kelia daug rūpesčių dėl saugumo, pirmiausia dėl į taką iššokančių pėsčiųjų saugumo, bet tai problema ir dviratininkams, ypač tiems, kurie mėgsta keliauti neužsidėję šalmo. Kelionė tokiu taku, net jei jis visiškai naujas, lygus ir tiesus, niekuomet iš tikrųjų nebus patraukli ir greita, ir todėl labiau patyręs dviratininkas verčiau važiuos gatve arba apskritai paliks dviratį namuose ir naudosis automobiliu arba viešuoju transportu.

Visų tų rūpesčių neliktų, jei svarbiose susisiekimo arterijose dviračių takai būtų įrengiami gatvės lygyje palei ją, arba (ekonomiškesnis variantas) dviračiams būtų skirtos specialios išryškintos juostos gatvėse. Ypač jei dar pavyktų apgalvoti įvairius smulkius niuansus, Vilniuje neliktų didelių dviračių eismo problemų, ir aš spėčiau, kad, nutiesus keletą tokių magistralių iš gyvenamųjų rajonų į Centrą, dviratininkų padaugėtų ne procentais, bet kartais. Savaime gatvėse sumažėtų automobilių ir vairuotojai taptų dėmesingesni dviratininkams, nes dalis jų būtų žmonės, patys išbandę ir pamėgę minti pedalus. Pagaliau gyventojai gautų vertingų aktyvaus gyvenimo įgūdžių, ir, gali būt, nebeleistų sau trūnyti ir ne sezono metu. Ilgai paistęs apie savo projektų didybę, Vilnius prisivytų daugėliau šioje srityje pasiekusį Kauną.

Deja, tai jau nebus įgyvendinta Laisvės prospekto dviračių take, kuris šiuo metu baigiamas įrengti. Labai džiugu, kad jis (tiksliau – trūkstami jo ruožai) apskritai randasi, bet pėsčiųjų atskyrimo principas čia neįgyvendintas, o didžiosios dalies tako rekonstrukcija apskritai nepalietė – iš tikrųjų tai ne takas, o ant duobėtų šaligatvių užbrėžtos juostos. Taigi šis takas, net kai vadinamoji rekonstrukcija bus baigta, atliks savo funkciją tik iš dalies, ir tai reiškia, kad daug dviratininkų vis tiek rinksis gatvę, nes ja pasiekti tikslą galima greičiau ir – čia gal paradoksas, bet taip yra iš tikrųjų – saugiau (kelyje veikia eismo taisyklės, o nuolat po ratais lendančių pėsčiųjų elgsena visiškai neprognozuojama). Tačiau gal dar nebūtų per vėlu sustoti ir pritaikyti naujas strategijas tiems takams, kurie, bent jau kaip teigiama Vilniaus savivaldybės tinklalapyje, jau projektuojami – Kalvarijų gatvėje, Ukmergės gatvėje, Pilaitėje?

Didžiulis būrys aktyvių piliečių tikrai už tai padėkotų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Andrius Jakučiūnas: Neišmindžiotais takais – penkios keistos ir romantiškos su rašytojais susijusios vietos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“