Kol laikraščiuose, interneto portaluose, televizijoje, per radiją ir draugų bei pažįstamų rateliuose verda karštos diskusijos, prokuratūra tik murma: „Nieko nesakysime.“
Tiesą sakant, tokia prokuratūros reakcija nenustebino, nes taip prokuratūra elgiasi nuolat. Žinau tik vieną išimtį. Tai eilinį kartą nutraukta VSD karininko Vytauto Pociūno žūties byla. Bet ta byla prokuratūrai – kaip rakštis minkštoje vietoje. Todėl, matyt, ir buvo nuspręsta emocingai viską arba beveik viską iškloti.
Čia nediskutuosiu, reikia to tyrimo dėl gimdymų namuose ar ne (to negalėčiau daryti net norėdamas, nes viešai prieinamos esminės informacijos beveik nėra). Tyrimas vyksta, visuomenėje verda diskusijos, atmosfera kaista, o prokuratūra užsispyrusi tyli.
Esu įsitikinęs, kad dėl šios bylos prokuratūra nieko neaiškins ir toliau. Geriausiu atveju išplatins kokį nors suveltą pranešimą spaudai, iš kurio vis tiek niekas nepaaiškės.
Kai pernai liepą pirmą kartą išgirdau apie šią bylą (ji, beje, pradėta dar 2011 m.) mano dvidešimties metų patirtis dirbant kriminalų žurnalistikoje pakuždėjo kelias nuojautas.
Galima nesunkiai nuspėti, kad kino menininkės I.Kurklietytės filmas „Lengvas raganavimas“ yra tikras lobis tyrėjams.
Į viešumą pateko informacija, kad tiriama apie 400 gimdymo namuose atvejų, kai kuriais atvejais pasitaikė ir kūdikių mirčių. Taip pat prasitarta apie dokumentų klastojimus registruojant namuose gimusius vaikus. Vėliau buvo pranešta ir apie tai, kad slapta gimdyti į Lietuvą atvykdavo ir užsienio šalių pilietės, kurios namo grįždavo su mūsų šalyje gimusiais kūdikiais. Tyrimas apima laikotarpį net nuo 1992 m.
Išgirdus tokią informaciją, bent kiek su teisėsauga susidūrusiam žmogui iš karto turėjo būti aišku – 400 tiriamų atvejų, kai buvo gimdoma namuose, reiškia 400 moterų, kurias pareigūnai turės apklausti. Kartu turės būti apklausti ir jų artimieji (sutuoktiniai, tėvai ir pan.), galėję žinoti gimdymo namuose aplinkybes.
Tai reiškia, kad pareigūnų laukia net ne šimtai, o tūkstančiai apklausų. Tai taip pat reiškia kelis šimtus kratų. Ir ne tik namuose gimdžiusių moterų būstuose, bet ir įstaigose, kurių darbuotojai galėjo prisidėjo klastojant dokumentus.
Į šią istoriją įvelti ir užsienio piliečiai? Taigi tas pats laukia ir jų. Mūsų pareigūnų prašymu juos apklaus ir kratas atliks jų pačių teisėsaugininkai.
Standartinės procedūros. Kiekvieno ikiteisminio tyrimo rutinos dalis. Ji taip pat apima ir telefoninių pokalbių išklotinių nagrinėjimą, siekiant įrodyti, kad konkrečiu laiku konkreti gimdyvė iš tiesų bendravo su konkrečia nelegalia pribuvėja.
Užduotis ne iš lengvųjų, nes, priminsiu, tyrimas apima laikotarpį nuo 1992 metų. O gal jos ir dabar bendrauja? Įrodymų neturiu, bet manau, kad bent dalies įtariamųjų pokalbių telefonu yra klausomasi. Nusistebėčiau, jei būtų kitaip.
Ir visame šiame kontekste galima nesunkiai nuspėti, kad kino menininkės I.Kurklietytės filmas „Lengvas raganavimas“ yra tikras lobis tyrėjams. Žinoma, galima klausti, kodėl pareigūnai nerado geresnio būdo filmą pažiūrėti ir 6 val. ryto brovėsi daryti kratos? Mano patirtis ir vėl man kužda, kad tyrėjams pats filmas gali būti nelabai įdomus. Paieškojus, jį nesunkiai galima susirasti ir be kratos. Juolab kad ir pati I.Kurklietytė į jos namus atvykusiems pareigūnams sakė galinti padovanoti DVD su jo kopija. Pareigūnai kopijos atsisakė.
Spėju, kad pareigūnus labiausiai domino tai, kas liko už kadro. Tai, kas liko užfiksuota kino juostoje, tačiau į filmą nepateko – žmonės, veidai, vietos, aplinkybės. Nes tai suradus, viskas gali tapti įkalčiais. O kino menininkai – liudininkais.
Esu įsitikinęs, kad apklausos ir kratos prasidėjo tikrai ne dabar. Dabar tik kilo triukšmas. Tokios apimties tyrimą paslaptyje išlaikyti yra beveik neįmanoma. Žinios apie jį iš pareigūnų kabinetų į viešą erdvę skverbiasi jau nuo liepos.
Tačiau net ir suvokdama, kad tyrimas jau užkabino ir visuomenėje žinomus bei gerbiamus asmenis, prokuratūra nesugeba nieko paaiškinti.
Tokia situacija padeda sklisti gandams ir kurtis sąmokslo teorijoms. Apgailėtina.
Antra vertus, galvos smėlyje pozicija prokuratūrai yra įprasta. Ji net nemirktelėjusi užšifruoja buvusio aukšto KGB karininko, prieš 50 ar 60 metų lietuvių šeimas trėmusio į Sibirą, pavardę, nors apie tuos įvykius aprašyta keliose knygose, jo gyvenimo aprašymas pateikiamas internete.
Prokuratūra paslaptį gali padaryti net iš paprasčiausio eismo įvykio, kurį sukėlė girtas vairuotojas. Praėjus kelioms valandoms po avarijos policija praneša negalinti žiniasklaidai duoti nuotraukų iš įvykio vietos, nes „prokurorai neleidžia, tai neskelbtina ikiteisminio tyrimo medžiaga“.
Pradėjus gilintis paaiškėja, kad „neskelbtina“ paslaptis yra ta, kad avariją sukėlęs vairuotojas gali būti prokuroro draugų draugas. Yra buvę net atvejų, kai rimtais veidais paaiškinama: „Vieną kartą davėme ir tai sugriovė mums bylą, teisme labai pakenkė.“
Klausimas, kaip ta byla buvo parengta, jei viena nuotrauka sugebėjo ją sugriauti, ir ko tada verta tyrėjų kompetencija, jei nesugeba surinkti daugiau įrodymų, liko be atsakymo.
Pagal įstatymą, bet kuriam tyrimui formaliai vadovauja prokuratūra. Todėl prokuratūros pozicija „viskas slapta“ atsiliepia ir bendram visuomenės informavimui. Manote, kas nors skuba informuoti visuomenę, kad kažkoks kvailys lėktuvu bandė išsiųsti artilerijos sviedinį? Išgraužkit. Žurnalistai sužinojo apie tai, kad keleiviniu autobusu po visą Lietuvą buvo vežiojama didelį pavojų kelianti prieštankinė mina, atgabenta iš Baltarusijos? Skandalas!
Vilniaus centriniame pašte tarp siuntų aptikta sprogmenų? Aptvertas visas kvartalas, sulėkė visos specialiosios tarnybos, bet visuomenės informuoti vėl niekas nemato reikalo. Juk prokurorai gali supykti.
Girtuoklis pagrasino susprogdinti lėktuvą ir dėl to 700 keleivių buvo sugrąžinti į oro uostą, o visi skrydžiai sustabdyti, lėktuvai tikrinami dar penkiuose Europos oro uostuose? Apie tai ir šiandien nieko nežinotume, jei patys žmonės nebūtų pranešę žurnalistams.
Būtent paprasti žmonės, įvykių liudininkai, gana dažnai pastaruoju metu tampa pirminiu informacijos šaltiniu žiniasklaidai. Tad noriu paraginti – jei pamatėte ką nors įdomaus, praneškite žurnalistams. Tik taip dažnu atveju informacija operatyviai gali patekti į viešumą.
Avarija, gaisras, kaukėti pareigūnai, vienoje vietoje daug policijos ir greitosios pagalbos automobilių, „stop“ juostomis aptverta teritorija? Informuokite žiniasklaidą, jei norite žinoti, kas vyksta greta jūsų. Nes pareigūnai dažnu atveju tikrai to neskubės daryti.
P.S. Laiškai su tekstu: „Vakar kažkas įvyko, kodėl dar nieko nerašote?“, netinka. Taip pat turite žinoti, kad įstatymai žurnalistams suteikia teisę išlaikyti paslaptyje savo informacijos šaltinį.
