Ramūno Karbauskio ir Valdemaro Tomaševskio gilėjantį bendradarbiavimą gal kas nors ir galėjo prognozuoti, bet Remigijaus Šimašiaus ištiesta ranka lenkų partijai tapo didžiule staigmena.
LLRA niekada nebuvo mūsų šalies politinio gyvenimo nei pagrindine, nei antraeile aktore. Nacionalinio transliuotojo atstovai – o ką jau kalbėti apie komercines televizijas – retai kviečiasi LLRA parlamentarus ar savivaldos veikėjus į eterį. Pietryčių Lietuvos klausimų svarstymas dažniausiai vyksta nedalyvaujant lenkų politinės organizacijos nariams.
LLRA įvaizdis smarkiai krito, kai buvo sustabdyta koalicija su socialdemokratais ir Darbo partija. Politinis elitas tada sutarė, kad tai nepatikimas ir neprognozuojamas partneris. V.Tomaševskio pasirodymas su Georgijaus juostele Antakalnio kapinėse gegužės 9-osios iškilmių metu nubraukė šios politinės jėgos rimtą vertinimą tarp pagrindinių Lietuvos politinių aktorių.
Sunku pasverti, kas Lietuvos saugumui padarė didesnę žalą – kitų tradicinių partijų lyderiai ir veikėjai, kurie daug metų nepakankamai rūpinosi šalies krašto apsauga, energetiniu saugumu, pataikavo „Gazprom“, ar vietiniai lenkų politikai, kurie atvirai remia Rusijos agresiją Ukrainoje ir tiesia kelią į valdžią Lietuvoje proputiniškiems vietinio Rusų aljanso atstovams.
Jei Lietuvos verslo grandai gali rūpintis savo interesais Kryme, juk neuždrausi parlamentinės partijos atstovams ir jų koalicijos partneriams iš rusų tautinės mažumos žavėtis Vladimiro Putino vykdoma politika. Visgi politinio barometro rodmenys veikia LLRA nenaudai, kol nebus aiškiai atsisakyta proputiniško flirto.
Minčių kyla visokių ir Lenkijos-Lietuvos dvišalių santykių plotmėje. Lenkų rinkimų akcija išaugo ir suklestėjo Varšuvoje valdant premjerui Donaldui Tuskui, kai užsienio reikalų ministro pareigas ėjo Radoslawas Sikorskis.
Būtent tada, kai buvo paskelbta apie tarpvalstybinių santykių užšaldymą, V.Tomaševskis ir jo bendrapartiečiai buvo vieninteliu tiltu tarp Vilniaus ir Varšuvos. Remiantis LLRA ir jos satelito Lietuvos lenkų sąjungos teikiamais duomenimis, buvo formuojama Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu.
Aršiausi Varšuvos liberalai aiškino, kad jie kovoja už lenkų tautines mažumos Lietuvoje teises, o šių teisių užtikrinimo garantas yra Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Ir nieko nepadarysi, kad rinkimuose dalyvauja su Kremliaus šalininkais, nes pagal Lietuvos rinkimų įstatymą tai vienintelis kelias vietos lenkams patekti į parlamentą, tvirtino Varšuva. Tuo pačiu buvo nutylima, kad tik kas antras Lietuvos lenkų bendruomenės narys balsuoja už LLRA, tokiu būdu ji gali surinkti nuo 3 iki 3,5 proc. Lietuvos rinkėjų balsų.
Negalima nepastebėti, kad lenkų partijos vidus stipriai nesiskiria nuo kitų politinių organizacijų „virtuvės“. Ar visose partijose patriotiniai lozungai sutampa su darbais? Toli gražu. Pirmininko autoritarizmas, partinis siautėjimas valdomose kaimo savivaldybėse, senbuvių dominavimas ir jaunimo nustūmimas į pakraštį – ar tai ne daugelio partijų skaudžios vietos? Tuo pačiu kovos su korupcija fronte lenkų partija atrodo net geriau už kai kuriuos stambesnius Lietuvos politinės scenos aktorius.
Jeigu tokios partijos nebūtų, pagrindiniai Lietuvos politiniai lyderiai ją sukurtų. Nenoras priimti į savo gretas kitos tautybės arba kitakalbių veikėjų, akių užmerkimas į Rytų Lietuvos socialines problemas, bendrojo lavinimo mokyklų lenkų ir rusų dėstomąja kalba ignoravimas Vilniaus mieste, kovos su „w“ raidele, nesėkmingas, korumpuotas žemės grąžinimo procesas – visa tai turi įtakos V.Tomaševskio elektorato augimui. Galiausiai Lietuvos savivaldos modelis, dėl kurio pakeitimo net nėra diskutuojama, lemia, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija puikiai karaliauja keliose savivaldybėse netoli Vilniaus.
Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos oponentai, neskubėdami pažiūrėti į politinį veidrodį, dažnai džiūgauja į kokias pinkles papuolė šios partijos, ieškodamos susitarimo su V.Tomaševskiu. Tuo tarpu pastarasis neskuba kurti formalių koalicijų, o net jeigu prie to prieitų, šis bendradarbiavimas nebus ilgalaikis.
Lenkų partijai labiau apsimoka būti Lietuvos politinės sistemos auka, engiamu politiniu aktoriumi, kuris gali bent kada pasibelsti į Varšuvos patriotų duris. Be to, savivaldos ir Europos Parlamento rinkimai – jau ne už kalnų. Kas pasakė, kad veikimas opozicijoje yra blogai ir nepelninga? Svarbiausia – išlikti politinėje scenoje.
Doc. Andžejus Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas.
