Aišku tik tiek, kad net ir „senas diplomatijos vilkas“ L.Linkevičius pats neišvys žiemos iš sudėtingo tarpvalstybinių santykių kiemo. Čia reikalinga prezidentės, premjero ir Seimo pagalba.
Lietuvos delegacijos vizito Varšuvoje metu abi pusės džiaugėsi šiuo įvykiu, nors pranešimuose akcentai buvo sudėti skirtingai. Witoldo Waszczykowskio atstovas spaudai informavo, kad pokalbyje šalia saugumo, gynybos ir politinio bendradarbiavimo temų daug dėmesio buvo skirta Lietuvos lenkų reikalams. Varšuva domėjosi problemomis, kurios jai kelia nerimą, tarp jų – Vilniaus miesto gimnazijų lenkų dėstomąją kalba akreditacijos eiga.
Lietuvos užsienio reikalų ministras išplatino informaciją, kad dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų, o Lietuva pasirengusi atviram dialogui su Lenkija visais klausimais.
Susitikimo Varšuvoje metu kalbėta apie bendradarbiavimo stiprinimo būtinybę NATO rėmuose, veiksmų koordinavimą Europos Sąjungos Rytų Europos partnerystės kontekste, ypač padedant Ukrainai dėl asociacijos sutarties. Be to, ypatingas dėmesys buvo skirtas energetinio saugumo projektams. Pranešimo pabaigoje paminėta, kad susitikimo metu buvo apsikeista nuomonėmis politikos tautinių mažumų klausimais.
Didelių politinių nesutarimų lyg ir nėra, bet nei ministras W.Waszczykowskis, nei premjerė Beata Szydło atvykti į Vilnių neskuba. Prezidento Andrzejaus Dudos atvykimas į Vasario 16-osios šventę, kaip tai darė a.a. Lechas Kaczyńskis, atrodo nerealus.
„Kas gi vyksta?“ – gali stebėtis realizmo tarptautiniuose santykiuose šalininkai. Tarptautinė situacija, bendra atmosfera Europos Sąjungoje nėra palankiausia aiškintis lokalinius ar senus kaimyninius klausimus. Dėl dalies judesių gali džiaugtis Kremliaus valdovas ir sutaupyti savo valstybės kiauram biudžetui lėšų, skirtų lietuvių ir lenkų kiršinimui.
Velnias slypi smulkmenose, o politikoje netrūksta siurprizų. Lenkijos konservatorių realizuojama užsienio politika nepatyrė fiasko, šalies pozicija Europoje ir pasaulyje stiprėja, nepaisant kritikos Europos Sąjungos institucijose. Maža to, artimiausiu laiku į Varšuvą atvyksta kanclerė Angela Merkel, o visi perspėjimai, kad blogės Lenkijos ir Vokietijos politinis bendradarbiavimas Višegradų šalių naudai neteko pagrindo.
Iš kitos pusės, Lenkiją valdantys dešinieji turi milžiniškas ambicijas – kaip mažai kas iš anksčiau valdžioje buvusių politikų – ypatinga globa norima apgaubti visus tėvynainius, gyvenančius užsienyje. Jie žada parodyti visuomenei, kad yra patriotiškesni už liberalus, nors pastarieji prie premjerų Donaldo Tusko ir Ewos Kopacz taip pat nuveikė nemažai šioje plotmėje.
Nepamirškime, kad tiek Lenkijos liberalai, tiek konservatoriai kaip pagrindinį partnerį Vilniuje matė ir mato Lietuvos lenkų rinkimų akciją – į paramą jai investuota nemažai jėgų. Pastaroji pateikia labai pavojingą „viskas įskaičiuota“ politinį meniu. Šalia lenkų paveldo puoselėjimo ir rūpinimosi aktualiais Lietuvos lenkų reikalais, jos lyderiai nuolat reiškia simpatijas V.Putino Rusijai, smerkia demokratines permainas Ukrainoje ir palaiko ten rusų imperializmą.
Taigi Lenkijos užsienio politikos formuotojams dilemų netrūksta. Ne lengviau yra ir valdantiesiems Vilniuje.
Tai negali patikti oficialiajai Varšuvai, nes dabartinė Lenkija pristato savę kaip „spiritus movens“ (lotyniškai „judanti dvasia“, organizatorius) antiputiniškoje koalicijoje Europoje ir transatlantiniuose santykiuose.
Galiausiai „Teisė ir teisingumas“ ėjo į rinkimus su šūkiais sugriežtinti Lenkijos politiką Rusijos atžvilgiu, stiprinti NATO rytinę sieną, būti antiputinišku veiksniu posovietinėje erdvėje.
Taigi Lenkijos užsienio politikos formuotojams dilemų netrūksta. Ne lengviau yra ir valdantiesiems Vilniuje. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai naudinga retkarčiais turėti lenkų frakciją Seime savo pusėje – tai parodė pirminis balsavimas dėl Konstitucijos pataisų. Tik eiti riešutauti su parlamentaru, kuris smerkė Maidano revoliuciją, siūlė bombarduoti Kijevą ir ragina pasirašyti neagresijos paktą tarp Rusijos ir Lietuvos nėra, švelniai tariant, saugu. Niekada nežinai, kada įvyks naujas politinis sprogimas.
Šiame kontekste negalima nepastebėti Sauliaus Skvernelio vizito Šalčininkuose. Sunku nustatyti, ar Vyriausybės vadovas daug sužinojo būdamas rajono centre tos pačios Lenkų rinkimų akcijos politikų apsuptyje. Turbūt daugiau būtų naudos, jei ministras pirmininkas būtų pakvietęs Vilniaus lenkų inteligentijos atstovus į Vyriausybės rūmus sostinėje.
Tam tikrų pozityvių iniciatyvų netrūksta Seime. Paradoksalu, kad jos atkeliauja ne iš parlamento vadovybės ar Užsienio reikalų komiteto pirmininko, bet iš vieno opozicijos lyderių – Andriaus Kubiliaus. Krizės premjeras subūrė Gegužės 3-iosios parlamentarų grupę, o jos nariai siekia rūpintis ne tik Abiejų Tautų Respublikos paveldu, bet ir reaguoti į šių dienų Lietuvos-Lenkijos santykių iššūkius. Vienas iš paskutiniųjų šios grupės pasiūlymų, kurį parėmė ir Vyriausybė, tai Lenkijos televizijų kanalų retransliacija Vilniuje ir Rytų Lietuvoje – tam, kad susidarytų atsvarą Maskvos kanalams tarp lenkiakalbių gyventojų. Ir šioje vietoje netrūksta siurprizų – pavaldi Valdemarui Tomaševskiui Lietuvos lenkų sąjunga skubėjo informuoti, kad jai nepriimtina gauti prieigą prie Lenkijos transliuotojų, jei tuo rūpinsis jos politiniai oponentai...
Apibendrinant, belieka apgailestauti, kad Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai gerėja vėžlio greičiu, nepaisant didėjančių pavojų tarptautinio saugumo kontekste. Vis dar trūksta nuoširdaus įsigilinimo į tikrąsias Lietuvos lenkų problemas bei idėjų – tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje – kaip jas spręsti.
Čia į galvą ateina anekdotas iš vėlyvojo brežnevizmo laikotarpio apie kelionę senuoju priemiestiniu traukiniu. Keliavo juo keli inteligentai, kurie nepaisant lėto traukinio tempo, šalčio ir galingų vibracijų, vis dar bandė išlaikyti gilią ramybę. Į klausimą, kaip jaučiatės – nors išbalę ir pavargę, visi atsakydavo teigiamai. Tik vienas išdrįso tyliai pareikšti: „Viskas puikiai, tik labai pykina!“.
Kodėl kartais pykina, kai analizuoji Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinius santykius, tegu kiekvienas politikas abiejose šalyse pirmiausia atsako sau asmeniškai.
Doc. Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas
