Po keliolikos minučių vairuotojas pagaliau pažvelgė į veidrodėlį ir pasitraukė atlaisvindamas kelią. Tačiau tuoj pat po lenkimo grįžo atgal į antrą eilę. Kažkas netrukus vėl bus sustabdytas žmogaus, kuris turi ligotą priklausomybę antrai eismo juostai, tai mane liūdino.
Toks elgesys pasitaiko gana dažnai. Teko kalbėti su dviem taip besielgančiais pažįstamais, kurių atsakymai į klausimą, kokios galėtų būti šios priklausomybės priežastys, suglumino.
Lazdynuose žmogus persirikiuoja į kairiausią Laisvės prospekto eismo juostą, nes Pašilaičiuose jam reikės sukti į kairę.
Pirmasis teigė, kad jam patogiau važiuoti antra eile, nes pirmoje yra daug kanalizacijos šulinių ir ten kažkodėl važiuoja daug lėtų troleibusų ir autobusų. Antroje juostoje ramiau, o kas nori, aplenkia per pirmą.
Kito atsakymas buvo „logiškesnis“. Lazdynuose vairuotojas persirikiuoja į kairiausią Laisvės prospekto eismo juostą, nes Pašilaičiuose jam reikės sukti į kairę. Ne vilniečiams galiu paaiškinti, kad piko metu šį atstumą žmonės važiuoja maždaug pusvalandį, taigi laiko tai padaryti šiek tiek vėliau yra pakankamai.
Likimo ironija ar sutapimas, bet abu šie žmonės vilki sijonus ir turi ilgus šviesius plaukus. Tikiu, kad tai nėra taisyklė, tačiau į tendenciją panašu...
Kaip su šia liga kovoti? Mediciniškai turbūt neįmanoma, todėl belieka tik eismo tvarkdarių taikomas bausmių metodas.
Deja, jis nėra labai veiksmingas – sunku įrodyti, kad buvo pažeistos Kelių eismo taisyklės, o bausmė tik simbolinė. Tai atspindi ir statistika – tokių žmonių nubaudžiami vienetai, labai mažai pareigūnų nori kišti rankas į ...
Paklausite, kodėl reikia su tuo kovoti? Dėl paprastos ir logiškos priežasties – greičiau važiuojančių vairuotojų.
Taip jau yra, kad vieni važiuoja greičiau, kiti lėčiau. Nesu linkęs smerkti ar teisti – kiekvienas juda pagal savo ritmą ir tai yra normalu. Tačiau, kai privažiuoji prie tuščiame kelyje antroje eilėje į Mėnulio kalną vos riedančio „Moskvičiaus“ ir pamirksi jam šviesomis, nenorėdamas lenkti iš dešinės, o senelis ima rodyti šešis pirštus, atseit važiuoja 60 km/h ir pabučiuok jam kur nesueina. Tai pykdo.
Juk negali per langą sušukti, kad jo spidometras meluoja, iš tikrųjų jis važiuoja vos 40 km/h greičiu ir vis lėtėja! Lieka dvi galimybės – atlikti pavojingą manevrą ir lenkti dešine eismo juosta arba toliau temptis iš paskos. Tokiu būdu iki Karoliniškių atvažiuoja keliasdešimties automobilių, nuolankiai tikinčių, kad jų spidometrai sugedo, o dieduko „Moskvičius“ niekada nemeluoja, kolona.
Atvažiuoja keliasdešimties automobilių, nuolankiai tikinčių, kad jų spidometrai sugedo, o dieduko „Moskvičius“ niekada nemeluoja, kolona.
Gerai, sutinku, pasitaiko ir žmonių, kurie važiuoja greičiau negu galima. Tačiau jie tam turi priežasčių. Galbūt kažkam namie suveikė signalizacija, galbūt kažkieno žmona gimdo arba tiesiog kažkas turi neatidėliotinų reikalų ir lekia iki artimiausio krūmo nes visai nenori suteršti savo sėdynės apmušalų? Ne mums tokius žmones teisti? Tegu tai būna jų sąžinės ir kelių policijos reikalas, nekariaukime gatvėse.
Pasitraukime į dešinę eilę ir važiuokime savo tempu, koks jis bebūtų. Juk laikant egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti, instruktoriai moko ir kaip saugiai aplenkti, todėl troleibusai neturėtų būti itin sunkiai įveikiama kliūtis.
O tiems, kurie rimtai serga, galbūt mokslininkai galėtų išrasti antraeilininkų sindromą gydančias piliules? Prašau prašau prašau...
