 |
Galima nutuokti, kad su mintim apie išsiskyrimą dar nespėję apsiprasti jaunuoliai tai suvokia kaip ženklą, jie čia pat puola vienas kitam į glėbį, kužda meilės žodžius. Jų gyvenimas pažymimas literatūros. Tarsi tampa tekstu su laiminga atomazga, kuriai įvykus, jie nebegalės būti atsieti nuo skaitymo – jausis privalantys nepamiršti Senekos, lankytis knygynuose, valyti lentynų dulkes, nuolankiai tikint šio ritualo magiška, taurinančiąja galia.
Tikri, kone tobuli skaitytojai visuomenės akyse. Bet ar tikrai – skaitytojai? Ne, jokiu būdu ne. Džiūgaudami dėl jų pavykusios lemties, nevilties kulminacijoje įbrukusios jiems į rankas po knygą, turėtume nuoširdžiai pripažinti: knyga – apskritai knygos – šioje istorijoje ne tokios svarbios, kaip norisi galvoti, patikėjus jaunuolių nuoširdumu. Jie – ne skaitytojai, bet tik mylėtojai, ieškoję knygyne saviguodos vadovėlių, o vėliau lentynų dulkėse rankiosiantys metai iš metų smulkėjančius sentimentus. Argi kiekvieną dešrą valgantį žmogų vadiname dešros valgytoju?
Štai toks klausimas į galvą lindo slampinėjant po Knygų mugę, kurioje keturias dienas įžūliai teigta, neva literatūra dar reikalinga, o skaitytojų – esama. Neapleido jausmas, kad žmonės tapo naivių intelektualų iliuzijų ir prekybininkų (leidėjų) godumo įkaitais; genami rūstaus visokių skaitymo programų ir knygų reklamos tono, jie negailestingai šlavė nuo lentynų knygas, gal net nuoširdžiai tikėdami, kad vien knygos pirkimo aktas pakylės juos virš tų, kurių maišeliai, išeinant iš „Litexpo“, nebus tokie sunkūs kaip jų, – suteiks elegancijos, pavers „tikrais skaitytojais“.
Stebintis ir baisintis pirkėjų įkarščiu, deja, visiškai nesinorėjo pripažinti, kad dėl to įkarščio kalti mes patys, – skaitymo mito kūrėjai, sąmoningai iškreipę žodžio „skaitytojas“ reikšmę ir prislėpę (nes finansiškai nenaudinga) pačią skaitymo kultūros esmę – svarbu, ne kiek perki ir ar perki, bet kokias knygas skaitai. Juk seniai žinoma: vienintelė perskaityta gera, paveiki knyga gali būti vertingesnė net už tūkstančius tomų prėskos, vidutiniškos literatūros; sakyčiau, perskaitę tuos tomų tomus šlamšto galime tapti dar bukesni, menkesni, negu tuo atveju, jei knygos mūsų gyvenimo būtų visai nesužeidusios.
Tokia ir realybė: iš mugių išsinešame bestselerius su užsienio spinduolių parašais, „skaitytojams“ įtaikaujančios bibliotekos už valstybės pinigus perka Elenos di Strozzi ir Irenos Buivydaitės-Kupčinskienės knygas (esą kitų autorių neskaito), teikia nemokamas interneto paslaugas, blogos knygos klastingai prasprūsta net į profesionalų sudarinėjamus sąrašus, ką jau kalbėti apie tas viršūnes, į kurias iškylama suskaičiavus televizijos žiūrovų balsus. Rezultatas: nei skaitytojų, nei – žvelgiant iš esmės – knygų.
Bet ar turime kitų, geresnių būdų pasakyti žmogui, kad greta kitų galimybių kaip galimybė egzistuoja ir knyga? Matyt, ne, nebent pažvelgtume į šį reikalą išties kūrybiškai (ir su humoru): galbūt siela išties būtų ramesnė, jei visus valstybės literatūrai skiriamus pinigus atiduotume ne įvairioms kontorėlėms ir kontoroms, bet už juos „prasuktume“ kurį nors elitinės literatūros grandą – didį, bet plačiajai visuomenei menkai žinomą poetą – bulvarinėje žiniasklaidoje?
Priverstume jį pozuoti blizgiems kalendoriams, nugrimuotą rodytume populiariose šou laidose? Neabejoju, taip ir bus – kada nors ateityje, nes antraip neliks nei tikros literatūros, nei jos kūrėjų, nei skaitytojų. Na o kol kas užtektų, kad prieš kiekvieną „Panoramą“ būtų skaitomas eilėraštis – taip dabar, sako, yra Estijoje.
