Paveikslas sąmonę sukrečiančiu ir pažadinančiu užtaisu – tai tik tiesa, nuo kurios nuvyniota vata, nukrapštyti blizgučiai ir visi pasiteisinimai. Lieka tik nuoga granata be saugiklio.
Kur mes tą granatą susprogdiname – viduje ar išorėje? Ar griauname savo vidinio kalėjimo sienas? Ar metame į tuos, kurie tas sienas mums parodė? Vieną tokį parodžiusį jau kadaise prikalėme prie kryžiaus. Ar padarytume tai dar kartą?
Jei karikatūroje atpažįstame save, yra du keliai – pasijuokti ir padėkoti įžvalgiam menininkui už plačiau atvertas akis. Tuomet nuostatų kalėjimo sienos sudreba, griūva arba jose bent jau atsiranda papildomų langų. Viduje tampa šviesiau.
Atgailaukite, juk mes jus perspėjome!
Antras kelias – galime ginti savo vidinį nuostatų ir vertybių kalėjimą lyg šventovę ar laisvės paminklą. Tuomet laikykis, pokštautojau.
Neduok Dieve, Jėzau, Mahometai, Buda ir Karlsonai, kursai gyveni ant stogo, – kas nors bandys iš to pasijuokti.
Bus gražu pažiūrėt, kaip tu, mielas karikatūrų dailininke, juokausi, kai įvykdysim šventą ir dėl to visiškai legalią egzekuciją už amžinų aukštesniųjų vertybių niekinimą.
Dogma, nuostata, šventasis gralis ar Kalėdų žąsis – jei mes tai pavadiname vertybe ir iškeliame ant altoriaus, tai tampa neliečiama ir neginčijama tiesa bei šventenybe.
Neduok Dieve, Jėzau, Mahometai, Buda ir Karlsonai, kursai gyveni ant stogo, – kas nors bandys iš to pasijuokti. Va, tada atgailausite tie, kurie neklausėte, kai barzdotas dėdė su suknele diktavo iš Švento Rašto, Korano ar Vedų mums gyvenimo taisykles.
Ką, kada ir su kokiu padažu valgyti, su kuo ir kokia poza mylėtis, kiek ir kaip dažnai aukoti ar aukotis, kad už mus besiaukojantys Dievo tarnai ir tarpininkai nesublogtų.
Oi kaip dažnai tie sijonuoti dėdės mus perspėjo apie nelaimes. Kai jos mus ištikdavo, jie visada primindavo, kad mus perspėjo. Juk mes sakėme! Ir bus dar baisiau – artėja pasaulio pabaiga, paskutiniojo teismo diena!
Prasivers pragaro vartai ir pasklis šėtono bezdalai! Tada laimingai gyvens tie, kurie bijojo, meldėsi ir daug aukojo. Gerokai pačirškinti bus kitatikiai. Krikščionių skaistykla bus perpildyta musulmonais, o islamo skaistykloje bus skaistinami krikščionys.
Nesismulkinsiu, kas bus patekusiems į pragarą, bet pasakysiu, kad inkvizicijos muziejus yra vaikiška visos šitos nesąmonės versija. Neabejoju, kad ir islame kažko giminingo galima rasti.
Dievas užstrigo viduramžiuose
Dievas, matyt, yra labai supykęs ant tų, kurie juo netiki. Dėl jų jis turi nevisavertiškumo kompleksą. Pradeda svaidytis nelaimėmis ir bausmėmis, kai kas nors juo suabejoja.
Kadaise jis vardan savo šventos ramybės tikrino ir Abraomo tikėjimą. Tas jau buvo bepjaunąs gerklę savo sūnui Izaokui. Ką būtų pasakęs Dievas, jei pats nebūtų jo sustabdęs? Ups?
Labai pavojingi Dievui yra tie, kurie gyvena, šypsosi ir nesirūpina Dievo buvimu.
Dievui žiauriai nepatinka ateistai. Tie, kurie neigia Dievą, dar pusė bėdos – pataisomi, nes jie iš esmės dalyvauja žaidime.
Labai pavojingi Dievui yra tie, kurie gyvena, šypsosi ir nesirūpina Dievo buvimu. Tikėti reikia rimtai, o ne linksmai.
Kažkuo tokie tipai primena Jėzų, kuris už viską atkentėjo ir pasakė, jog mums beliko tik mylėti. Na ir paminėti jį geruoju, kai valgome ar geriame.
Po kelių šimtų metų hipiškos betvarkės kažkaip atgavome prievolę reguliariai melstis šventyklose, ataugo gimtoji nuodėmė. Išeina taip, kad ta kruvina auka seniai nebegalioja – ją tenka vis atnaujinti. Be to, turim uoliai bijoti Dievo rūstybės už savo netikėjimą visom tom pasakom.
Tikėtina, kad ir Mahometas kadaise įžiebė šviesą daugybės žmonių širdyse, tačiau ji didžiulėmis pastangomis yra prigesinta.
Jei dabar Jėzus prisikeltų (antrą kartą) – susigraužtų, jog yra mylimas stabmeldžių, o ne mylinčių savo artimą. Dievinamas infantilų, o ne vaikiškai smalsių ir žingeidžių. Panašiai kaip ir Mahometas dabar musulmoniškame danguje rauda dėl savo pasekėjų su automatais.
.
Tai kuri religija nieko blogo nemoko, o tik šiek tiek įspėja, truputėlį sudrausmina, mažumytį pagąsdina ir kūrybingai apkaltina? Nutiko nelaimė? Cha cha cha – juk mes taip ir sakėme. Taip ir nutinka visiems, kurie neklauso Dievo vietininkų žemėje. Kaltink pats save.
Ar žudytumėte, jei to nedraustų religija?
Tratata – automato serija! Bum – sprogimas! Vos tik kas nutinka mūsų tikrosios ir teisingosios religijos krašte, pradedame ieškoti, kur Korane pažadėta dangaus karalystė už nužudytą krikščionį.
Džiaugiamės, kad tokios musulmonui skirtos eilutės nerandame Biblijoje, bet kažkodėl mielai pašaudytume už tėvynę. Juk tai nebūtų žudymas?
Jei jums niekas nebūtų pasakęs „nežudyk“, tai būtumėte seniai išpjovęs savo šeimą ir klasiokus?
Jei jums niekas nebūtų pasakęs „Nežudyk“, gal būtumėte seniai išpjovęs savo motiną, tėvą, brolius, seseris ir klasiokus? Na, dar ir apvogęs – juk to irgi niekas be Bažnyčios nebūtų pamokęs.
Islamo išpažinėjai vis kartoja, kad jų religija moko meilės, o ne prievartos.
Nejaugi jų moterys tokios negražios, kad pačios lenda į burkas? Nejaugi islamo vyrams kažkuris kitas Mahometas Sirijoje liepė persekioti ir žudyti krikščionis?
O dabar – Paryžiuje milijonai išėjo į gatves. Ko? Kokia dieviška jėga juos sujungė ir paskatino veikti? O gal baimė? Noras įsitikinti, kad mūsų daug? Jei reikės muštis ar bėgti, bus drąsiau?
Gali būti, kad „Charlie Hebdo“ dar niekada nebuvo toks vienišas leidinys. Žymus ir vienišas.
Lies ir rytoj. Apsikabino, nes Paryžius trumpam tapo pasaulio sostine. Nes čia vyko šlykščios žudynės. O pas juos – šiapus ir anapus dykynės – žmonės žūsta šventai ir dėl aukštesnių tikslų.
Gal mes kitokie? Gal mūsų kunigai nelaimina į karą išeinančių karių? Gal nešventina naujų tankų ir naikintuvų? Ne už dyką, žinoma.
Gali būti, kad „Charlie Hebdo“ dar niekada nebuvo toks vienišas leidinys. Garsus ir vienišas.
Kadaise kūrenome šventus inkvizicijos laužus Dievo vardu. Stalino vardu buvo lengviau padėti tremti kaimynus.
O gal dabar rimtai galėtume kokią vieną kitą musulmonų bendruomenę su vaikais ir jų motinomis bei tėvais nudaigoti „Charlie Hebdo“ vardu? Manot, šito siekė nužudyti karikatūrų dailininkai?
Ačiū Dievui, kad tarp žuvusiųjų ir gelbėjusių tragedijos dalyvius buvo musulmonų. Košerinės parduotuvės darbuotojas ir žuvęs policininkas musulmonai nė neįsivaizduoja, kiek gyvybių jie išgelbėjo nuo įtūžusios minios. Kitaip nežinia kur iš Paryžiaus centro patrauktų milijoninė teisuolių minia su visais ministrais priešaky.
Jau maniau, kad religija pasaulyje nebeveikia kaip valdymo ir skaldymo įrankis. Jau maniau, kad susitikę dviejų religijų atstovai vienas kitam pasakoja apie savo kultūrinius unikalumus ir džiaugiasi, kad vis dar kažkuo skiriasi.
Religijos niekuo nesiskiria. Jos niekada neturėjo nieko bendro su tikėjimu žmogumi, laisve kurti ir atsakomybe už artimą savo – kad ir kokios kilmės jis būtų. O ir viduramžiai iš bažnyčių, mečečių ir kitų šventyklų niekur nebuvo išėję.
