Euro sutartis nenumato galimybės prasiskolinusiai valstybei pasitraukti iš bendros valiutos zonos, taip pat neleidžia devalvuoti savo valiutos, kad būtų išsaugotas bendras valiutos stabilumas.
Dėl Graikijos gelbėjimo planų iki šiol verda aistros. Net ir sutarus dėl savanoriško dalies Graikijos skolų nurašymo, ši šalis ir toliau privalės griežtinti savo fiskalinę politiką, t.y. mažinti išlaidas bei didinti mokesčius siekdama, kad valstybės skolos ir BVP santykis neviršytų numatytos ar bent jau priimtinos ribos.
Akivaizdu, kad tokios reformos nėra populiarios ir nesulaukia visuotinio Graikijos visuomenės palaikymo. Kita vertus, didžioji dalis Graikijos visuomenės savo ateitį ir toliau mato euro zonoje, nes grįžimas prie nacionalinės valiutos atneštų daugiau žalos nei naudos.
Aišku, grįžimas prie nacionalinės valiutos būtų techniškai sudėtingas procesas. Nors kai kurie ekspertai ir teigia, kad tai galima būtų atlikti per keletą dienų visiškai izoliavus šalį (sunku tik įsivaizduoti techninį tokios izoliacijos įgyvendinimą). Tačiau perėjimo prie drachmos kaštai gali būti daug didesni nei dabar tarptautinių organizacijų siūlomas „gyvenimo pagal kišenę“ scenarijus.
Perėjimo prie drachmos kaštai gali būti daug didesni nei dabar tarptautinių organizacijų siūlomas „gyvenimo pagal kišenę“ scenarijus.
Menkas pasitikėjimas nauja sena valiuta lemtų besitęsiantį valiutos nuvertėjimo procesą, kapitalo bėgimą ir finansų sektoriaus bankrotą. Be išorinės tarptautinių finansinių institucijų pagalbos – šalis nebeatsitiestų nuo tokio pobūdžio šokų.
Reikšminga nacionalinės valiutos devalvacija padidintų šalies konkurencingumą. Tačiau finansų sektoriaus gaivinimo kaštai gali viršyti galimą eksporto padidėjimo naudą. Tuo labiau, kad išorinės paklausos augimo perspektyvos išlieka miglotos, o šalis prekybiniais saitais yra susijusi su kitomis tokių pat problemų kamuojamomis ekonomikomis. Išėjimas iš euro zonos padidintų ir „užkrato“ paplitimo galimybę.
Kas kitas eilėje?
Tokio pat pobūdžio problemos kamuoja ir kitas vadinamosios periferinės Europos ekonomikas. Neigiamų tokio žingsnio pasekmių mastą labai sunku įvertinti. Tuo labiau kad šalis turi potencialių galimybių stabilizuoti savo viešųjų finansų būklę.
Tai ir masinis neefektyvaus valstybės sektoriaus privatizavimas, ir griežtos, „vidine devalvacija“ vadinamos fiskalinės politikos įgyvendinimas. Baltijos šalių regionas sėkmingai perėjo šį kelią ir aiškiai parodė, kad tai gali įgyvendinti ir kitos, tuo labiau finansiškai turtingesnės ekonomikos.
