Jau išrenginio anonsų matyti, kad visi gatvėje sutikti žmonės žino apie „WikiLeaks“, nors ne visi vienodai vertina. Vieni entuziastingai – kaip naujo skaidrumo ir atvirumo išbandymą, kiti gerokai atsargiau – kaip galimą grėsmę valstybių saugumui ir neskrupulingą asmeninės informacijos nutekėjimą.
Panašiai nuomonės pasiskirstė ir diskusijos metu, nors griežtos priešpriešos nebuvo: net ir skeptiškai „WikiLeaks“ lyderio Juliano Assange motyvus vertinantis Arkadijus Vinokuras iš esmės neneigė, kad politikos, didžiojo verslo ir tarptautinių santykių erdvėje didesnis skaidrumas yra gerai. Štai metodai ir motyvai – kitas reikalas. Gal dėl to, kad diskutavome su žurnalistais, žiniasklaidos vaidmuo „informacijos nutekėjimo“ procese buvo vertinamas kaip nepakankamas, nors potencialiai – bene pagrindinis. Tiek Artūras Račas, tiek Dainius Radzevičius ne kartą priminė, kad visa infrastruktūra „nutekinti“ svarbias žinias jau yra.
Taip, dalis žiniasklaidos Lietuvoje ir užsienyje glaudžiai susijusi su tam tikromis politinėmis jėgomis ar verslo grupėmis. Belsdamas į jų duris aklai, gali skaudžiai apsirikti. Tačiau ir šiandien galima rasti sąžiningai savo darbą dirbančių žurnalistų, kurie laiko savo pareiga pranešti visuomenei svarbias žinias ir apginti jų šaltinį, jei to prireiktų. Juk mes Lietuvoje taip pat turėjime „nutekėjimų“ – toli gražu ne vieną. Jų galėtų būti daugiau, tačiau tam reikia ir didesnės žurnalistų atsakomybės ir daugiau drąsos visuomenėje.
O reikalinga „Brussels Leaks“ ar panaši tarnyba Europos Sąjungoje? Sutarėme, kad nepaisant viešumo ir milžiniško kasdien paskelbiamų dokumentų kiekio, ko gero ir Europos Sąjungos politikai yra „iš to paties molio“. Tai yra, ir iš Briuselio, kaip ir iš Vašingtono, Maskvos, Vilniaus ar Pekino galima išnešti daug iki šiol nežinomų dalykų. Ar taip bus, pamatysime. Šiandien kyla abejonių, ar viešai nutekantys duomenys ir dokumentai yra įmanomi kai kuriose autoritariškai valdomose valstybėse. Jose ir kliūčių daugiau įveikti reikia, ir rizika nukentėti yra daug kartų didesnė nei Vakarų šalyse.
Visos daugiau kaip valandą trukusios diskusijos turinio į rašinį nesudėsi – verta pažiūrėti vaizdo įrašą (kairėje puslapio pusėje). Diskusijos ištraukos paskatins pasvarstyti, ar visuomenės nariams pakanka drąsos skelbti slaptus ar neskelbiamus duomenis; ar žmonės kartais nebijo patys sužinoti daugiau ir taip sugriauti jaukų valdžios vaizdinį savo galvose; ar žiniasklaida yra pajėgi tarpininkauti tarp drąsių „pranešėjų“ ir masinio skaitytojo?
Diskusijos metu susirinkę jos paklausyti į klausimą „Ar europietiška WikiLeaks versija taps dar viena sensacija“ iš esmės atsakė teigiamai (2/3 balsų). O kaip atsakytumėte jūs?
