Bet kurie valdantieji neišvengiamai strategijos elementus atranda Vyriausybės programoje ir jais dažniausiai vadovaujasi, spręsdami daugelį šalies vidaus klausimų. Tačiau kai žvilgsnis nukrypsta į opoziciją, pamatai tik tai, kad nuobodžiai pastoviu tampa tik siekis sukritikuoti valdančiuosius.
Taigi strateginio mąstymo sferoje politikai dažniausiai siekia pakankamai banalių ir negilios politikos tikslais motyvuotų tikslų – kuo greičiau nustumti valdančiuosius.
Tiesą sakant, nesitikėjau, kad konservatoriai ir liberalai, save pozicionuojantys Seime kaip vienintelę dėmesio vertą opoziciją, veikia taip pat smulkmeniškai ir paviršutiniškai.
Nemanau, kad keleto atsakingų (nesiginčykime profesionaliai veikusių, ar ne) valdininkų pakeitimas kitais yra valstybės griovimas ir gėrio naikinimas.
Jau nuo pirmųjų naujojo Seimo dienų, opozicija pasiskelbusieji pradeda ir veikia tik vienoje savireklamos erdvėje. Jie žaidžia savo vykdytiems projektams, savo žmonėms administracijoje ir rėmėjams gintis. Todėl bet kokius valdančiųjų bandymus pakeisti opozicijai lojalius valdininkus opozicija kritikuoja kaip didžiulį nusižengimą.
Nemanau, kad keleto atsakingų (nesiginčykime profesionaliai veikusių, ar ne) valdininkų pakeitimas kitais yra valstybės griovimas ir gėrio naikinimas. Geras, profesionalus valdininkas supranta, kad Vyriausybė keičia ne tik atlaisvindama vietas saviems, bet ir suvokdama, kuris geriau vykdys jos planus, vadinasi, bus lojalus dabartinei Vyriausybei ir jos planams.
Kita vertus, konservatoriai parodė savo strateginį silpnumą, nes, sukūrę šešėlinę vyriausybę, ją pavertė tik priekaištus ir kaltinimus valdantiesiems generuojančia struktūra. Iš gero sumanymo turime dar vieną politinio davatkiškumo struktūrą. Šešėlyje esantieji „ministrai“ tik dar labiau skatina politinį susierzinimą ir visuomenės nuotaikų provokavimą prieš valdančiuosius.
Ką daro valdantieji? Jie priversti nuolat reaguoti į rutininę kritiką ir mažiau koncentruotis į šaliai svarbius reikalus. Klaidos dėl to tik auga.
Bet tokia opozicijos veikimo taktika nei dešiniesiems, nei kairiesiems strategiškai yra nenaudinga, nes veda į chaosą politikos ir Vyriausybės lauke. Tokia veikla labai naudinga kitiems – tiems išorėje, kurie siekia, kad Lietuva neįvykdytų savo išsikeltų pagrindinių savo tikslų.
Opozicionieriai mato save nuskriaustais, regi situaciją kaip dramatišką ar netgi tragišką tol, kol jų nėra valdžioje. Jei kas abejoja, paklauskite konservatorių lyderių, ar jie mato bent kažką pozityvaus dabartinėje valdančiosios daugumos veikloje ir išgirsite jei ne piktą kaltinimą, tai sarkastišką pasišaipymą ar pakikenimą iš klaidų.
Tai kokia yra opozicijos strategija?
Matyt, vienintelė – įrodyti visiems vienintelę savo tiesą, kad tik jie yra geri ir nepakartojami, o kiti verti tik kritikos.
Tokiai nuostatai įsigalėjus viešojoje nuomonėje, pamtysime, kad šalis ritasi į totalaus antidemokratizmo prarają. Palinkėkime opozicijai mąstyti strategiškai, kur galutinis tikslas būtų mūsų valstybės gerovė, o ne atskiros partijos joje.
