Antisemitinių išpuolių prieš žydus pasaulyje pernai padidėjo 30 procentų, palyginti su 2011 metais. Tel Avivo universiteto mokslininkai pernai užregistravo 686 antisemitinius išpuolius 34 šalyse. Demokratijos lopšyje Prancūzijoje tokių išpuolių priskaičiuota net 373.
Išpuolių forma nesikeičia nuo nacistinės Vokietijos laikų – fizinis smurtas, nužudymai, sinagogų padegimai ar bandymai jas susprogdinti, nusiaubtos žydų kapinės. Žydų kilmės švedai masiškai palieka netgi Malmės miestą tolerantiškoje Švedijoje, o likusieji bijo vaikščioti gatvėmis. Buvęs Malmės meras aiškino, kad žydai patys kalti dėl Izraelio politikos. Tiesa, šį merą pakeitė moteris, nusistačiusi prieš antisemitizmą.
Galima, žinoma, antisemitizmo bangą Europoje nurašyti imigrantams musulmonams. Jų Europoje jau apie 30 milijonų, neskaitant Rusijos.
Tai dažniausiai neišsilavinusi musulmoniškojo pasaulio dalis, ekonominiai imigrantai, nesugebantys integruotis į demokratinę ir pasaulietinę Europos visuomenę. Daugiausia informacijos uždaros musulmonų bendruomenės gauna per kabelines ir palydovines televizijas iš Irano, Palestinos ir kitų islamo šalių.
Gera naujiena yra tai, kad Lietuvoje išpuoliai prieš žydų kilmės lietuvius, palyginti reti. Dar rečiau tokie išpuoliai baigiasi smurtu prieš žydus.
Ar nekeista, kad nuolat arabų žudymu kaltinami žydai, bet niekas nėra girdėjęs apie musulmonų Europoje išpuolius prieš Sirijos arabus, remiančius diktatorių Basharą al Asadą, per dvejus metus išžudžiusį jau per 70 tūkst. gyventojų?
Vis dėlto negalima antisemitizmo priskirti tik Izraelio ir žydų nekenčiantiems islamistams. Savas, „geras“ europietiškas antisemitizmas taip niekur ir nepradingo.
Gera naujiena yra tai, kad Lietuvoje išpuoliai prieš žydų kilmės lietuvius, palyginti reti. Dar rečiau tokie išpuoliai baigiasi smurtu prieš žydus. Gal todėl, kad šiais laikais beveik neįmanoma atskirti pagal aprangą ar veido bruožus Lietuvos žydą.
Visai kita nuomonė susidaro, paskaičius anoniminius komentarus internete. Patologine neapykanta žydams persunktų komentarų – dešimtys tūkstančių. Kas paneigs, kad tokie komentarai yra užsakyti ir apmokami Lietuvai priešiškų šalių? Bet taip pat matome, kad Lietuvoje auga ir nuteistų antisemitų bei neapykantos kitokiems kurstytojų skaičius. Ar tai reiškia, kad teisėtvarkos institucijose sąmoningumas didėja?
To negalima pasakyti apie kai kuriuos politikus ir partijas. Partijos „Tvarka ir Teisingumas“ atstovai, buvę disidentai ir marksistai bei tautininkai (na ir kokteilis!), Seimo nariai marširuoja kartu su tautininkais apsimetusiais neonaciais ir rasistais su SS vėliavomis, suteikdami jiems politinį „stogą“.
Lietuvos prezidentė be atodairos remia apsimetėlius patriotus. Vyriausybė ir, visų pirma, Socialdemokratų partija bei jos frakcija Seime niekaip nesugeba pateikti aiškios vizijos, leidžiančios matyti, kaip ruošiamasi kovoti su antisemitizmu, kaip efektyviai įprasminti švietimo programoje Holokausto pasakojimą, neatskirtą nuo lietuviškojo. Vien tik atskirų ir gerbtinų premjero pasisakymų nepakanka.
Lietuvos istorikams taip pat laikas atsisakyti žvilgčiojimo per petį, taikytis prie politinės konjunktūros, o dėti visas pastangas, kad žydų bendrapiliečių skaudi patirtis taptų visos Lietuvos visuomenės nedalijama patirtimi. Lietuvoje yra drąsių istorikų, bet, regis, į pirmas vietas prasibrovę dešiniuoju pusrutuliu mąstantys istorikai, neprotestuojantys prieš 1941 metų birželio sukilimo atskyrimą nuo tuo pat metų vykusių žydų bendrapiliečių naikinimo.
Kitaip tariant, bandoma išplauti Laikinosios Vyriausybės mundurą, su valstybės parama perlaiduojant prieštaringai vertinamą jos vadovą.
Matyt, tie patys dešinieji ir dabar neprotestuos, kai bus atstatomas Obeliuose (Rokiškio r.) 1942 metais pastatytas paminklas Birželio sukilimo aukoms pagerbti. Tuose pačiuose Obeliuose, kur buvo išnaikinti visi vietos žydai: 112 vyrų, 627 moterys, 421 vaikas, iš viso 1160 žydų kilmės lietuvių, Lietuvos piliečių.
Jeigu tai ne pasityčiojimas iš nužudytųjų, tai čia drąsiai galime matyti masinių vaikų prieš vaikų patyčių mąstą Lietuvos mokyklose priežastį. Mat jų tėvai niekaip neatpažįsta patyčių. Ir tai bus tol, kol Lietuvos istorijoje egzistuos dvigubi standartai, du vieni su kitu nesusiejami pasakojimai: lietuviškasis ir žydiškasis.
Šią Holokausto atminties dieną, pamąstykime apie tai. Jeigu, žinoma, ką nors apie tai žinome.
