Kai mano močiutė merdėjo, prie jos lovos kabėjo Šventosios Marijos paveikslas. Močiutė gamtinius reikalus darė po savimi, ir šūdą nuo Švento paveikslo (rašau iš didžiosios raidės, nes jis buvo pašventintas bažnyčioje – vadinasi, buvo daugiau, negu tiesiog Marijos atvaizdo reprodukcija ant popieriaus) teskyrė pora metrų.
Bet niekam nekilo mintis paveikslą nukabinti ir išnešti – nes gal Marijai smirdi arba negražu. Niekam – net Paskutinio Patepimo atlikti atvažiavusiam kunigui.
Estetikos buvo nedaug, bet krikščionybės, kaip aš ją suprantu – daug. Nes mano mama kas dieną skalbė, virino ir keitė kruvinus nuo pragulų ir kitaip suteptus patalus, o nei skalbyklių, nei sauskelnių seniems žmonėms, nei pleistrų, skirtų praguloms, Lietuvoje dar nebuvo. Tikriausiai tokių istorijų galėtų papasakoti kas antras žmogus, nes tikriausiai visa senoviškai auklėta karta taip ir išmirė – nekontroliuodama kūno ir po Šventais paveikslais. Taigi, pats savaime šūdo ir Kristaus buvimas šalia gali būti ir visai dvasingas.
II. Apie tikėjimą
Ar simbolinis šūdas, metamas į simbolinį Kristų, gali būti pasikėsinimas į tikėjimą? Tikriausiai gali – jeigu tas tikėjimas yra mažesnis, negu to šūdo sauja. Priešingu atveju nebūtų ko rėkti, kad kažkas skriaudžia tikinčiuosius ir tyčiojasi iš jų jausmų. Juo labiau kad visi kalbantieji maždaug žino tik tą vieną spektaklio epizodą, bet nežino visumos.
O sprendžiant pagal vieną atskirai paimtą fragmentą ir Biblijoje rastume dviprasmiškų vietų, pavyzdžiui, apie Onaną arba girtą Nojų. Neabejoju, jų būtų ir daugiau – čia tai, kas pirmiausia atėjo į galvą. Be to, Europa matė P.P.Pazolinio ir M.Formano filmus, skaitė N.Kazantzakio ir J.Saramago knygas, matė daugybę antikrikščioniškų instaliacijų – ir žino: nei špygos, nei pliko užpakalio rodymu Nukryžiuotojo nenustebinsi ir nepapiktinsi.
Tačiau pasipiktinimą galima imituoti, kai tai palanku politiškai.
Tačiau pasipiktinimą galima imituoti, kai tai palanku politiškai. Kai reikia priešrinkiminės mobilizuojančios žinios „mūsiškius muša“, tikintis, kad dalis balsuotojų iš potencialių taps realiais, pasakys „politika visad buvo purvinas reikalas, bet jau Dievulio niekinti tai neleisiu“ ir vis dėlto ateis balsuoti.
Tai va – jei politikai, pasirašiusieji už spektaklio uždraudimą, tai būtų darę iš nuoširdaus tikėjimo – būtų labai naivūs. Matant tų žmonių stažą politikoje, sunku patikėti, kad taip yra. Lieka antrasis variantas: jie tai darė sąmoningai, kalbėdami apie tikėjimą, bet galvodami apie rinkimus, dėl bendro efekto visą reikalą kaip skonio stiprikliu pagardinę kodiniu šiame politiniame sezone žodžiu „pedofilija“. Bet tokiu atveju iš kovos už tikėjimą lieka tik viešieji ryšiai, ir tai, dovanokite, iš tikrųjų kvepia šūdu.
III. Apie meną
Jeigu menininkas kuria provokuojantį kūrinį, kodėl, kai ta provokacija suveikia, jis piktinasi? Jeigu režisierius R.Castelluci siekė dar kartą iškelti tikėjimo, žmogaus santykio su Dievu, kūno santykio su dvasia klausimus ir bent kiek sujudinti stovintį vandenį, Lietuvoje jam pavyko ne mažiau, negu Prancūzijoje ar Italijoje, kur spektaklis irgi sulaukė aktyvios ar ir agresyvios reakcijos.
Manau, kad meno kūriniui baisiausias nuosprendis – jo ignoravimas, todėl Seimo sukelta isterija – spektakliui į naudą. Bent jau jo rinkodarai.
Ar ne todėl kvaili Seimo paistalai, neturintys jokios juridinės reikšmės, nebuvo ignoruojami, o buvo imta veikti vos ne simetriškai kartojant politikų veiksmus: vieši pareiškimai, parašų rinkimo akcijos. Beje, irgi dvi – kaip atspindys dviejų Seime rimtais veidais svarstytų rezoliucijų.
Kodėl festivalio organizatoriai irgi puolė šaukti „mūsiškius muša“? Vėlgi – jeigu tai nuoširdi reakcija, kad kėsinamasi į meną, tai – labai naivu. Ir, žinodamas festivalio rengėjų patirtį ir šitą spektaklį lydintį reakcijų šleifą, tuo aš netikiu. O jeigu tai sąmoningas siekis reklamuoti festivalį ir pritraukti daugiau žiūrovų, tai – irgi, dovanokite, kvepia šūdu.
Paradoksas, tačiau šios susipriešinusios grupuotės turi už ką padėkoti viena kitai, nes kaip rinkodaros veiksnys jos viena kitai labai padėjo.
Tik manau, kad ir tikintiems, ir kitų tikėjimą gerbiantiems žmonėms truputį bjauru matyti, kaip Kristų bandoma paversti reklamos veidu. O ar prakišinėjama prekė – politikų, ar menininkų, šiuo atveju akcijos esmės nekeičia. Esmė ta, kad akcijos prekyboje dažniausiai – dar viena kliento apmulkinimo forma, ir per jas dažnai tebandoma iškišti „neinančias“ prekes.
P.S. Rašyta, nemačius spektaklio. Jėzaus – taip pat.
