„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.
(Iš Evangelijos pagal Joną 14, 15-16. 23b-26).
Apie suaugusiųjų (ir ne tik) Globėją
Globėjas. Šiuo vardu Jėzus įvardija Šventąją Dvasią. Tas, kuris guodžia, gina, palaiko, moko, primena Jo pasakytus žodžius. Kaip ir dera suaugusiems, klausiame: ar tokio Globėjo mums reikia? Neapsieitume be Jo? Ar kada nors patyrėme Jo buvimą, atpažinome jo veikimą savo egzistencijoje, savo mažose ar didelėse istorijose, bendrose su kitais vyrais ir moterimis?
Pirmoji krikščionių bendrija Dvasios nužengimą patyrė Sekminių dieną. Apaštalai buvo išplėšti iš savo baimingo užsirakinimo tame aukštutiniame kambaryje ir atsidūrė aikštėje. Jų širdys buvo uždegtos liepsnojančia ugnimi. Jų žodžiai tapo tiltais, sujungiančiais į bendrystę skirtingų kultūrų ir kalbų žmones.
Tai tik dviejų tūkstantmečių atminimas? Ar yra rimtas pagrindas tikėti, kad Dvasia tęsia savo veiklą šiandien mūsiškėje istorijoje ir mūsų bendruomenėse? Sekminių šventė yra tik praeities atminimas ar pagalba atpažinti dabarties įvykių tikrovę?
Ar yra rimtas pagrindas tikėti, kad Dvasia tęsia savo veiklą šiandien mūsiškėje istorijoje?
Tai ne retoriniai klausimai. Tai – rimtas kvietimas iššifruoti savo dabarties baimes. Išanalizuoti šiandienos įvykius ir perprasti kaip Dvasia veikia čia ir dabar...
Visi šiandien esame kalinami karo siaube. Bet apstu ir kitų įvairiausių baimių. Baimė dėl ateities. Kito žmogaus, svetimo, svetimtaučio, pabėgėlio baimė. Baimė prarasti privilegijuotą vakariečių padėtį. Baimė patirti kančią, išbandymą. Baimė tapti mažuma.
O dar labiau – pasijusti beginkliais. Baimė eiti prieš srovę. Baimė patirti pasipriešinimą, opoziciją, nepritarimą, netgi diskriminaciją vien dėl to, kad esame krikščionys. Yra daugybė pasidavusių tokioms ir panašioms baimėms. Ir daugybė tokias baimes sėjančių (dėl slaptų ar viešų interesų).
Tačiau, kyla džiaugsmas, kai matome įvairiausių religijų, kultūrų, tradicijų žmones, pajėgiančius griauti nepasitikėjimu ir įtarumu išmūrytas sienas. Žmones, brolybe ir solidarumu statančius bendrus namus. Žmones per porą dienų surenkančius milijonus kilniam tikslui. Žmones, padovanojančius milijonais įkainotas priemones ginti taiką... Žmones, ieškančius naujo teisingumo ir naujų vertybių (net jei tai juos privers naujai susivokti bei atsisakyti tam tikrų patogių privalumų...).
Tai - šiandienos Sekminių veikmė. Sekminių - vilties sklidinos krikščionių šventės darbas.
Krikščionys ne pesimistai. Ir ne optimistai. Mes – realistai. Tad matome kaip statomas ir Babelio bokštas. (Apie jį paskaitykite Biblijos Pradžios knygoje 11 skyriuje.) Jis dažnai (vis dažniau?) šmėžuoja ne vien tarptautinių santykių horizonte. Ir mūsų šeimose, darbovietėse, nacionalinėje politikoje...
Ir vis dėlto! Yra daugybė Sekminių ženklų.
Ir vis dėlto! Yra daugybė Sekminių ženklų, kurie pasirodo esą stipresni už babelius. Tai – meilės, išgydytos nuo egoizmo, kalba.
Tai – supratingas ir pagarbus kalbėjimas, parodantis negeranoriško ir fanatiško rėkimo bergždumą.
Tai – susitaikymo ir taikos žodynas. Jis pajėgs užgydyti karo ir neapykantos padarytas giliausias žaizdas.
Šiandien šitaip veikia Sekminės. Šventė, kviečianti į viltingą pasimatymą tuos, kurie tiki, kad pasaulį ne kada nors pakeis, bet jau dabar keičia Dievo Dvasia. Kai neuždaryta mano širdis. Ir taviškė.
