Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi'.
O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 1-12).
Amžinas pavojus
Nesusinervinote perskaitę Evangelijos ištrauką?
Jėzus nedažnai būna toks kietas ir tiesus. O šitie jo žodžiai rėžia kaip tas dviašmenis kalavijas. Ir atveria vidų. Ir pasirodo neperžengiamos bedugnės tarp žodžių ir darbų, trokštant pasirodyti, sužavėti, pateisinti į tave sudėtas viltis.
Šitie kieti ir tiesūs Jėzaus žodžiai sukrečia, nes suprantame, kad jie labai aktualūs šiandieninei Bažnyčiai. Bendrijai, kuri yra kviečiama atrasti savo broliškumo identitetą. Čia kiekvienas ypatingas ne jį puošiančiu titulu, bet konkrečiai atliktu patarnavimu. Tyliai ir be reklamos.
Neatitikimus tarp žodžių ir darbų per daug dažnai norėtume nuslėpti ar net ignoruoti. Tai – įstatymo mokytojų ir fariziejų deklaruojamas radikalusis judaizmas, sudarytas iš daugybės sudėtingų reikalavimų, kaustančių asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Nelengvai nešamos tokios naštos… Norėtų būti gerais pavyzdžiais, bet negali. Deje. Erzina ne jų žodžiai. Poelgiai.
Jo projekte – ne kieta ir griežta, įsakymais pagrįsta krikščionybė. Jis norėtų tik, kad žodžiai ir darbai atitiktų.
Jėzus aiškiai perspėja saviškius. Jo projekte – ne kieta ir griežta, įsakymais pagrįsta krikščionybė. Jis norėtų tik, kad žodžiai ir darbai atitiktų. Kad žodžius įvykdytume. Esame kviečiami faktų konkretumui, o ne žodžių gražumui. Esame kreipiami kasdienos elgsenas, sprendimus, siekius, įvertinti apšvietus Evangelijos žiburiu.
Sakyti ir daryti... Ar pavyks priartinti šiuos du jūros krantus? Sakote neįanoma? Galbūt. Bet toks siekis bent jau paskiepys mus nuo puikybės, išgelbės nuo griežtumo, pakvies eiti atjautos ir supratimo keliu...
Jėzaus bendrija, kurią Jis įsteigė išliedamas ant kryžiaus savo Kraują ir dovanodamas savo Dvasią, yra broliškumo ir seseriškumo bendruomenė. Pas mus daugiau vienijančių, o ne mus skiriančių dalykų.
To paties Tėvo vaikai, krikščionys yra pakviesti atrasti visų vertingumą, pagrįstą panašumu į Dievą. Būtent iš čia kyla kiekvieno žmogaus autentiška priėmimo, solidarumo pagarbos ir bendradarbiavimo dvasia.
Išgelbėti iš nuodėmės ir mirties dėka vienintelės Kristaus aukos, mes sudedame viltis į vienintelį Mokytoją. Jam neužtenka pateikti išmintingą ir reiklų mokymą. Blogį ir niekšiškumą Jis prisiima nuogomis rankomis – mirtimi. Kad tik žmonija būtų išgelbėta.
Jis – vienintelis sugebėjęs suvienyti nesuvienijamus. Todėl patikimas.
