Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną”. (Evangelija pagal Morkų 14, 12 - 26).
Duona ir duona
Kartą per metus, užbaigusi didį Velykų laiką, Bažnyčia ypatingai įsižiūri į dovaną, kuria naudojasi kasdien. Kurią prieš kančią jai paliko Kristus. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė švenčiama procesijomis miestų ir miestelių gatvėmis, kurių šiemet dar bus gausu… Tokiomis manifestacijomis Bažnyčia siekia priminti sau pačiai ir visam pasauliui kas yra išminties ir jėgų šaltinis.
„Paėmęs duoną davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Taip drastiškai Jėzus nusako realybę. Kai kurių krikščionių pamirštą ar nuvertiną tikrovę. Jei norime leistis į kelią mums reikia duonos. Bet yra duona. Ir Duona.
Yra materiali duona. Valgis, teikiantis energiją. Duodantis jėgų kasdienybės rūpesčiuose. Vien Dievas žino kokius sunkumus ir dramas išgyvena gausybė mūsų brolių ir seserų, gulančių ir keliančių su mintimis vien apie duoną. Dėl neteisingo žemės gėrybių skirstymo egzistuoja badas...
Yra duona. Ir Duona.
Yra artumos duona, draugystės, švelnumo duona. Lygiai taip pat būtina. Juk negana prisikimšti pilvą. Kiekvienas mūsų viduje nešiojamės bekraštę būtinybę būti priimtu, vertinamu, mylimu, palydimu. Šitos duonos stygius negailestingai sumaitoja egzistenciją.
Yra pažinimo, mokslo, kultūros, prasmės paieškų, grožio duona. Visiems, ne vien vaikams ir jaunimui būtina. Padedanti atsakyti į klausimus, spręsti kasdienybės rūpesčius ir problemas. Pagalba įprasminti gyvenimą. Netgi sunkiai sergant. Netgi kankinant nesėkmei. Ar vienatvei.
Materiali duona, meilės duona, pažinimo duona. Kiek pasiaukojimo matai tėvų ir motų pastangose ja aprūpinti savo vaikus! Kad gyvenimas būtų vertas gyvenimo vardo. Ne gyvenimėlio…
Tačiau, kad ir labai svarbus, šitoks maistas maitina vien šį, žemės gyvenimą. Įsikibusiame į mūsų silpnumą ir dužumą. Tik šioje mažytėje mūsų erdvėje ir tame trumpučiame (kurio chroniškai trūksta) laike.
Vien tik Dievas mums gali duoti Duoną. Duoną, kuri perduoda patį Dievo gyvenimą. Ir atveria amžinybės neaprėpiamybei.
Ana duona nepadės peržengti tamsios mūsų mirties slenksčio. Dievo Duona, taip. Ana duona svarbi mūsų žmogiškajai patirčiai. Ir daugiau ar mažiau apibrėžtai Žemės tikrovei. Dievo Duona perkeičia mus ir atmaino.
Kristus yra Dievo Duona. Dievo Duona yra Kristus.
Kristus yra Dievo Duona.
Tai - Dievo dovana. Nė vienas negalės įsivaizduoti turįs į ją teisę. Gaila, kad tik pandemija Lietuvos katalikams padovanojo ypatingą pedagogiką: komunijai ištiesiame rankas. Kaip stokojantys. Kaip elgetos…
Ši Duona yra Dievo Avinėlis, kuris prisiėmė pasaulio nuodėmes. Ši Duona buvo sulaužyta. Kad galėtume būti ja apdalijami. Tai Duona su broliais ir seserimis dalintis. Tai Duona, užmezganti ir palaikanti naują, solidarumo, ryšį. Gilų ir tvirtą.
Ar esame pasirengę šitos Duonos ieškoti bet kokia kaina? Ar suvokiame kokia ji svarbi asmeniškai mums? Ir mūsų brangiesiems? Ir ypač tiems, už kurių gyvenimą esame atsakingi?
Vasara. Atrodo, švelnėja pandemija. Atrodo, keliausim, susitiksim, mėgausimės gamta, džiaugsimės naujomis patirtimis. Prasmingų atostogų!
Ji vienintelė užtikrina gyvenimo apstumą.
Ir prisiminkite Dievo Duoną. Ji vienintelė užtikrina gyvenimo apstumą. Ir džiaugsmą, kuriam nieko netrūksta. Ir ne (per greitai prabėgančią) vasarą. Amžinybę!
