Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.
Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. (Jn 10, 1-10)
Apie vartus
Dievas save pristato kaip artimiausią, svarbiausią, nepakeičiamą asmenį žmogui.
Aš esu vartai… Aš pažįstu savuosius… žinau jų vardus…paskui svetimą neseks, bet nuo jo bėgs… Kieno tai žodžiai? Taip gali pasakyti Motinos. Ir Kristus. Dievas realistas: „Net jei motina savo vaiką užmirštų, tai aš tavęs niekad nepamiršiu.“ (plg. Iz 49, 15).
Šiandien, kai sveikiname savo Motinas, Katalikų Bažnyčioje – Gerojo Ganytojo sekmadienis. Dievas save pristato kaip artimiausią, svarbiausią, nepakeičiamą asmenį žmogui. Jei kam rūpėtų Dievo motiniškumo tema, galėtų žvilgtelėti kad ir čia.
O aš noriu pažvelgti plačiau į vieną iš dviejų, šiandien Jėzaus pateikiamų Dievo įvaizdžių; Kristus sako: AŠ ESU VARTAI.
Durys, tiksliau vartai – senovės miesto esminis elementas. Miestui vartai reikšmingi kaip architektūros ir gynybos elementas, bet jie lygiai taip pat svarbūs kaip prekybos, įvairių susirinkimų, kultūros ir bendravimo vieta. Kas turėjo vartų raktus, valdė visą miestą ir jo gyventojus.
„Man buvo smagu, kai man pasakė: eime į Viešpaties namus! Nūn jau įkėlėme koją ir stovime tavo vartuose, Jeruzale!“ (Ps 122, 1–2) – giedojo tikintieji eidami į Jeruzalės šventyklą. Peržengę šventyklos slenkstį, atnaujinę sandorą su Viešpačiu, patirdavo Jo palaimą bei ramybę – shalom – Šventajame mieste.
Evangelijose durų įvaizdis irgi išreiškia bendravimą su Viešpačiu; peržengti slenkstį – tai priimti išganymą. Taip lig šiolei kiekvienas krikščionis kviečiamas išeiti iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės į malonę, iš mirties į gyvenimą – peržengti šį slenkstį, pereiti į Dangaus karalystę, nes „Aš esu vartai“ (Jn 10, 7), – sakė Kristus; „Aš esu durys – niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Mane“ (Jn 10, 7; Jn 4, 5). Tik Jėzus yra Išganytojas, tik Jis – Viešpats. „Šie yra vartai pas Viešpatį – teisieji pro juos įeis“ (Ps 118, 20).
Jėzus yra durys į išganymą.
Bažnyčios durys yra mūsų kelionės pas Tėvą per Kristų įvaizdis, nes Jėzus – „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), Jėzus yra durys į išganymą. Kiekvienas, kuris prašo – gauna, ieškantysis randa, beldžiančiam atidaroma (Lk 11, 9–10). Ir mes kviečiami apsispręsti kartu su evangelistu: „Viešpatie, atidaryk, čia mes“ (plg. Mt 25, 11).
Širdis tarsi šventovė, kuri tampa „šventa” ją atvėrus Jėzui ir išpažįstant, kad Jėzus yra Viešpats. Tai laisvas, sąmoningas, bet drąsus apsisprendimas, nes eidamas pirmyn turiu kažką palikti už durų, kažko atsisakyti ir pasirinkti, ko siekti. Net ir savo blankioje kasdienybėje durų simbolika man gali padėti apsispręsti, atsisakyti sąmoningo blogio, netobulumų ir žengti į naują gyvenimą.
Regimoji bažnyčia yra simbolis Tėvo namų.
Bažnyčia turi eschatologinę reikšmę. Norint įeiti į Dievo namus, reikia peržengti slenkstį; tai simbolizuoja perėjimą iš nuodėmės sužaloto pasaulio į naujojo gyvenimo pasaulį, į kurį yra kviečiami visi žmonės. Regimoji bažnyčia yra simbolis Tėvo namų, į kuriuos keliauja Dievo tauta ir kuriuose Tėvas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 21, 4). Dėl to bažnyčia yra plačiai atverti ir svetingi visų Dievo vaikų namai (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1186).
