Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis.
Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.
Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“
(Iš Evangelijos pagal Joną 21, 1–19)
Žiūrėk ne į (savo) niekšybę
Štai Prisikėlusiojo klausimas: "Ar myli mane labiau už šituos? Ar nori man gero?" Ar linki man laimės? Juk meilė - ne chemija. Ir net ne jausmas. Apsisprendimas. Ir pastangos. Gyvenimas.
Petras atsakys. Kaip tik pajėgs bandys atsakyti. Netgi su tam tikru kartėliu, pastebės evangelistas: "Petras nuliūdo“, galbūt iš karto supratęs, kad trys klausimai yra dėl trijų nelemtų išsižadėjimų aną kančios vakarą.
Petras, o kartu ir Bažnyčia (taigi - kiekvienas pakrikštytasis), vis nesugeba iki galo, iš esmės patikėti meile.
Petras, o kartu ir Bažnyčia (taigi - kiekvienas pakrikštytasis), vis nesugeba iki galo, iš esmės patikėti meile. Meile, kuria buvo pamiltas.
Jėzus pakviečia Petrą atsivertimo piligrimystei. Tai yra, pagaliau suvokti, jog jo žaizda, prieš kelias dienas padaryta trijų jo išsigynimų, yra ne nusivylimo ir skausmo, o tikrų tikriausia gyvenimo ir džiaugsmo priežastis. Nes kraujuojančią jo žaizdą palietė gydanti meilės dovana.
Kartu su Petru visi esame kviečiami suprasti, kad mūsų vargas, neištikimybė, nuodėmė niekada nebus kliūtis Dievo meilei.
Svarbiausia nėra prisiminti padarytą blogį ar kaltinti save nepakankamai Jį mylėjus. Svarbiausia yra suvokti, kad Dievo meilę patyrus savo ribotume, įmanoma mylėti Jį labiau! Didelėje savo nuodėmėje aš patiriu didžiulį Dievo gailestingumą. Todėl Jį mylėsiu labiau.
Čia vertėtų prisiminti, ką Jėzus pasakė Simono fariziejaus (vardas neatsitiktinis) namuose po papasakoto palyginimo apie du skolininkus negrąžinusius šeimininkui skolų. Skolos buvo dovanotos abiem. Štai esminis klausimas: "Tai kuris iš jų labiau jį mylės?" Simonas atsakė: "Manau, kad tas, kuriam daugiau dovanota". Jėzus pagris: "Teisingai nusprendei“... „Kam mažai atleista, tas mažai myli" (plg., Lk 7, 36-50).
„Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“, vėliau pasakys Paulius (Rom 5, 20). Kitais žodžiais: Dievą labiau mylės tas, kuriam buvo daugiau atleista. Mūsų nuodėmės yra Jo gailestingumo matas. Kuo labiau jausimės mylimi, patyrę atleidimą, savo niekingume paliesti Meilės, tuo labiau trokšime mylėti Meilę. Petras čia tarsi išgydomas nuo gilaus nepasitikėjimo - mus visus apėmusios ligos.
Dažnai nusimename dėl to, kad darome tas pačias klaidas. Vis tas pačias žaizdas atveria tos pačios mūsų nuodėmės. Manome turį bent šiek tiek patobulėti, kad Dievas mus bent šiek tiek stipriau mylėtų.
Šio sekmadienio ištraukoje apmąstome ypatingą įvykį.
Šio sekmadienio ištraukoje apmąstome ypatingą įvykį: Jėzus suteikia Petrui valdžią, vadinamąją pirmininkystę – „Petro primatą“. Regime gimstant pirmąjį istorijoje Bažnyčios popiežių.
Būtina gerai perprasti, kokia yra šios pirmininkystės reikšmė. Ne būti aukštesniam už kitus. Ne pasinaudoti galia. Ne teisti. Ne smerkti. Jos reikšmė yra liudyti Bažnyčioje ką patyrė iš Dievo. Savo gyvenime. Savo kailiu. Tai yra, liudyti, kad Jėzaus Kristaus Dievas yra tik atleidimas. Tik gailestingumas. Tik meilė.
Petras, pagaliau asmeniškai ir konkrečiai pažino Dievą patyręs Jo meilę priešiškume. Jo atleidimą ten, kur atleisti neįmanoma. Jo gailestingumą bėdoje. Jo ištikimybę išdavystėje.
Būtent tai turėtų būti vienintelė popiežiaus, o drauge ir visos Bažnyčios užduotis! Liudyti Meilę. Meilę, patirtą asmeniškai. Ir labai konkrečiai. Būti Dievo, kuris yra Meilė atvaizdu žmonijos kartais niekšiškos, kartais herojiškos kasdienybės istorijoje. Galbūt šitaip pasaulis pajėgs patikėti Dievu. Kai patikės meile.
Galbūt šitaip pasaulis pajėgs patikėti Dievu. Kai patikės meile.
Pasaulis tikės Dievu ne dėl Jį skelbiančių tiesos skraistėmis apsigaubusių išminčių. Bet todėl, kad Jį įkūnija patikimi vyrai ir moterys, savo gyvenimą padarę varginančiu bandymu mylėti, atleisti, pasigailėti.
