Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“ ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus.“
O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus.
Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme.“ Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią.“
Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs.“
O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“
(Iš Evangelijos pagal Morkų 3, 20–35).
Dievas ar šėtonas?
Tikrai. Tokį Mesiją priimti sunku. Trisdešimt metų ramiai sau gyveno normalų gyvenimą tamsiame Galilėjos kaime. Tada viską palikęs pereina Palestiną su žinia. Nauja. Trikdančia. Su visiškai nepaaiškinama galia daro nuostabą keliančius darbus. Išlaisvina ir gydo. Visiškai kitaip, naujai skaito Šventojo Rašto tekstus. Siūlo negirdėtus neregėtus santykius su Dievu.
Ir vis dėlto, net jei ir nelengva patikėti, kad Dievas apsireiškia būtent šiame žmoguje, Jo žodžiuose ir veiksmuose, nederėtų laikyti Jo kvailiu (tokiu Jį laiko artimieji, giminaičiai) ar netgi šėtono apsėstu (tokią etiketę Jam klijavo Rašto aiškintojai, tai yra, hebrajų religijos specialistai).
Aišku, Jis glumina. Todėl nepriimamas. Tačiau tai pateisinti bandoma iškreiptos tikrovės samprata. Tad Jėzus turi veikti neatidėliotinai.
Ne giminystės ryšiai bus santykio su Juo pagrindas. Bet toks santykis, kuris gimsta iš pasitikėjimo Juo ir to paties kaip ir Jo troškimo – vykdyti Dievo valią. Būtent iš čia kyla apaštalų grupė. Šitaip prasideda nauja Dievo tauta, kurią vadiname Bažnyčia (ekklezia graikiškai – sukviestieji).
Tiems, kurie pačiam Šėtonui priskiria galią, kurią Jis rodo piktajai dvasiai, Jėzus primena siaubingą atsakomybę, kurią kūrinys prisiima nuvertindamas Dievo buvimą, Jo Dvasios veikimą. Šitaip esame rimtai perspėjami dėl nederamo bandymo aukštyn kojom apversti realybę ir Dievo priešininkui priskirti tai, kas turi būti pripažįstama kaip Dievo meilės veikimas.
Esame rimtai perspėjami dėl nederamo bandymo aukštyn kojom apversti realybę.
Ar tikrai tai, kas įvyko prieš du tūkstantmečius, negali pasikartoti šiandien ir būtent mums, krikščionims?
Iš esmės privalome visada budėti, kad nepasiduotume dviem gundymams: pirmiausia, Dievą sulyginti su savimi pačiais ir atsisakyti visko, kas nesileidžia lengvai uždaroma į mūsų narvelį, kas neįsitenka į mūsų matavimus, kas nepasiduoda mūsų prognozėms.
Tikra tiesa: Dievas ir toliau mus stebina. Jis eina negrįstomis mūsų gatvėmis. Savo užmojus vykdo padedant netinkamiems žmonėms. Paskirdamas pasimatymus vietose, kuriose (beveik) nesilankome.
Tikra tiesa: Dievas ir toliau mus stebina. Jis eina negrįstomis mūsų gatvėmis.
Kodėl tai, kas turėtų pradžiuginti, sukelia mumyse atmetimą ir agresiją? Kodėl taip sunku pripažinti išgelbėjimą ir išlaisvinimą nešančią dieviškąją Būtį?
O gal todėl, kad neturime vargšų širdies? Gal todėl, kad neturime švarios širdies, pasirengusios priimti su džiaugsmu Tą, kuris buvo ir išlieka artimas Dievas, bet ir Visiškai Kitas, Bendrakeleivis, bet taip pat Stebinantysis (ar ne tai reiškia sąvoka „stebuklas“?).
Galbūt todėl, kad į savo asmeninę ir bendrąją visų istoriją vis dar žiūrime ir ją interpretuojame kaip visada tais pačiais kriterijais ir neleidžiame, kad įsiveržtų ir perkeistų mūsų gyvenimą naujumas...
Galbūt todėl, kad slapčia trokštame begalinį Dievo gerumą sumenkinti, sumažinti, susmulkinti. Iki tinkamo ir patogaus mūsų mažoms, ribotoms, uždaroms širdims...