O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.” (Evangelija pagal Morkų 6, 1-6).
Dievas – kaimynas
Jėzus grįžta į savo tėviškę Nazaretą. Jau padaryti pirmieji stebuklai. Jau patrauktos pirmosios minios. Nazarete jį pažįsta visi. Tad, natūraliai, lauktume ir čia tokio paties žvaigždėms deramo priėmimo. Ir visgi ne…
Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti tokią nazariečių elgseną. Ar ne jie stebėjosi išmintimi, išeinančia iš jo lūpų, stebuklais, daromais jo rankomis? Kur ovacijos? Kodėl nepriimamas kaip dera? Kodėl net piktinamasi juo?
Iš kur toks šaltumas? Kodėl jis atmetamas? Nujausti galima iš pastebėjimų, mums pateiktų evangelisto Morkaus.
Jėzus išdrįso prisistatyti Mesiju. Jis nesikrauna turtų ir nedaro karjeros. Jis – vienas iš tų, kurie sakosi esą Dievo siųstaisiais, lauktaisiais, pranašų skelbtaisiais...
Kaip Mesiju gali būti tas, kurio curriculum vitae nerasi nieko ypatingo?
Kaip Mesiju gali būti tas, kurio curriculum vitae nerasi nieko ypatingo? Gimė paprastų žmonių šeimoje. Tarp neturtingų gyveno. Jokių elitinių studijų. Nebuvo nei garsaus rabio, kuris jį būtų ugdęs. Kaimo mokyklos mokinukas, galbūt mokęsis pažinti raides Biblijos ritiny, jei toks buvęs atokiame kaime. Žaidęs su bendraamžiais siaurose gatvelėse ir dulkinose aikštelėse. Perėmęs amatą padėdamas Juozapui. Visi jį matė augantį. Pradedantį kalbėti. Ateinantį į sinagogą. Matė pūsles ant delnų. Jis tapo vyru tarp jų.
Kaip toks gali būti Mesiju? Labai jau kukli jo pradžia. Ir gyvenimas neišsiskiriantis. Ir jo istorija kasdienė. Kaip visų. Kaimynas. Juk Dievas turi siųsti paslaptingus personažus. Dėmesingai parinktus iš garsių kunigiškų ar karališkų giminių. Dievas juk veikia per antgamtinių galių turinčius žmones. Tokių vaikystė ir jaunystė apipinama nuostabą keliančiais įvykiais. Apie juos girdėti toli... O čia nieko panašaus nėra.
Dievas tapo žmogumi. Ir ne tam, kad priklausytų elitiniams luomams. Jis tapo varganu. Pasidalijo varganųjų stygiumi, bėdomis, rūpesčiais. Ir vargšų džiaugsmais. Artimas Dievas. Artumos Dievas. Štai kas čia nedera.
Iš esmės juk Dievą vaizduojamės išlaikantį atstumą. Dievą, apsireiškiantį su jėga ir galybe. Reiklų ir nepermaldaujamai teisingą. Tokio Dievo laukiame. Dievas, kuris pasirenka būti beginkliu, be apsaugos, be privilegijų negali būti net įsivaizduojamas.
Jėzus prie kiekvieno artinasi kaip žmogus prie žmogaus.
Jėzus visiškai nepasistengė užsitarnauti simpatijų. Dievo pasirinkimai yra per daug svarbūs, kad galėtum paversti juos preke, už kurias būtų sumokėta populiarumu ir palaikymu. Jis konstatuoja faktą: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“.
Nesvarbu, kad nesuprastas net savo tėviškėje. Svarbu, kad ištikimas Tėvo misijai. Jėzus yra geru skelbėju ne todėl, kad patraukliai įtikinėja. Bet, kad prie kiekvieno artinasi kaip žmogus prie žmogaus. Kaip turėtume artintis kiekvienas. Atvirai (su geranoriškumu). Paprastai (juk Dievas – paprastas). Tiesiai (be slaptų ketinimų). Ir priimti ar atmesti tokį, sprendžia kiekvienas asmeniškai.
