Artūras Kazlauskas: Sekmadienio Evangelija. Dievas nemėgsta sąskaitų

Apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų.
Kun. Artūras Kazlauskas
Kun. Artūras Kazlauskas / Asm. arch.

Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“. (Lk 17, 5-10)

Dievas nemėgsta sąskaitų

Visai įmanoma, kad šio sekmadienio Evangelijos ištrauka kai kam gali pristatyti Dievą kaip reiklų šeimininką. Valdovą, kuris pasiruošęs išsunkti iš savo valdinų paskutinius syvus. Poną, kuriam visiškai nerūpi tarnų pastangos ir jų nuovargis.

Tačiau ne apie Dievą nori kalbėti Jėzus, o apie tam tikrą tipą tikinčiųjų, buvusių ir esančių visais laikais.

Įdėmiau pasižiūrėjus, nieko tokio juose nepastebėtum. Įsipareigoję, rimti, geraširdžiai, pasirengę persiplėšti kai reikia ko nors bendrijos gerovei. Punktualūs, kompetentingi žmonės, negailintys laiko ir energijos. Nemažai laiko skiriantys maldai žmonės. Taigi? Ko dar norėti?

Įdėmiai įsižiūrėjus, visgi pamatai, kad tai liaudis gimusi buhalteriais. Kuria prasme? Jie smulkmeniškai skaičiuoja savo darbus ir juos laiko patikima garantija rojui, kuris jų laukia. Jie aiškiai supranta savo nuopelnus ir dėkingumą, kurį jiems turi jausti Dievas. Kartais netyčia pasiguodžia jog su jais buvo pasielgta ne taip kaip derėtų…

Gerai, sako Jėzus, tačiau tokie reikalai, tokios sąskaitos Dievą tiesiog užgauna. Kitaip tariant, Dievas nesijaučia kam nors skolingas. Ir ne todėl, kad nemato ar nevertina to ką jo vaikai daro pasaulyje. Ne todėl, kad nebrangina žmogaus pastangų. Ne todėl, kad viską laiko paprasčiausiai privalomu.

O būtent tai tokiems žmonėms net akimirksniui neateina į galvą.

Dievas nusimena priešais sąskaitas, nes jo registras yra meilė, o ne dvigubi ėjimai - duoti ir gauti.

Dievas nusimena priešais sąskaitas, nes jo registras yra meilė, o ne dvigubi ėjimai - duoti ir gauti.

Dievas neaprobuoja sąskaitininkų pastangų, nes jis visada veikia geraširdiškai, be išskaičiavimų. O tie, kas iš tiesų yra jo vaikai, bent truputį būna panašūs į jį. Turėtų būti panašūs.

Štai kodėl Jėzus reikalauja ne patikslintų nuopelnų sąskaitų, o tikėjimo. O tai visai kas kita. Tikėjimas yra tarpasmeninis pasitikėjimo santykis. Visiškas pasitikėjimas kai veikiama iš meilės, be troškimo parodyti nuopelnus, atlygintinus padėkomis ir premijomis.

Tikėjimas yra nesuinteresuotumas, nes tai judesys į atsidavimą, kylantį iš Dievo meilės, atpažintos, priimtos. Kuriai trokštama atsakyti. Bandoma tinkamai atsakyti.

Tokio tikėjimo Jėzus laukia iš savo mokinių. Ir ne didelio kiekio reikalauja. Užtenka garstyčios grūdelio dydžio. Mažiausio tarp sėklų, beveik nematomo. Toks duoda nelauktų, nuostabių rezultatų.

Tai tikėjimas, kuris prisiima atsakomybę. Bet sugeba atsitraukti ir užleisti vietą kitiems. Su nuolatiniu giedrumu ir gerumu.

Tai tikėjimas, kuris pereina nesėkmes ir mažus žlugimus be didelių tragedijų. Nes žino, kad svarbiausia, jog pats Dievas veikia.

Tikėjimas, kuris veikia istorijos užkulisiuose ir ten, už kampo, negeisdamas gerai apšviestos scenos ar populiarios televizijos ekrano.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų