Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.
(Iš Evangelijos pagal Luką 2, 16-21)
Svarstyti širdyje ir palaiminti
Aštuntąją Kalėdų dieną Evangelijos dėka vėl galime pabuvoti Betliejaus grotoje. Lukas pasakoja apie nelauktus svečius. Grotoje pasirodo tie, kurie niekada nesilanko sinagogoje. Nes dėl savo gyvenimo būdo, atskirti nuo (švarios) bendruomenės. Nakties angelų giesmės vedini grotoje apsilanko pienu ir vilna kvepiantys piemenys.
Piemenys randa Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose. Ėdžios piemenims yra džiugus ženklas: tai patvirtinimas to, ką jie sužinojo iš angelo. Tai - vieta, kur jie randa Jėzų. Tai rodo, kad Dievas yra šalia jų.
Jis gimė ėdžiose – piemenims gerai žinomame daikte. O tai rodo, kad Jis yra arti. Atpažįstamas. Ir pažįstamas. Ėdžios taip pat yra džiugus ženklas mums: Jėzus paliečia mūsų širdis, nes gimė mažas ir vargšas.
Jis nori įkvėpti mums meilės, o ne baimės. Ėdžios jau rodo, kad Jis taps mūsų maistu. Jau net vietovės - Betliejaus – vardo reikšmė su ta pačia nuoroda: „Duonos namai“.
Jo skurdas yra gera žinia visiems, ypač tiems, kurie atsidūrė nuošalyje, atstumtiesiems, tiems, kurių pasaulis neskaičiuoja.
Jo skurdas yra gera žinia visiems, ypač tiems, kurie atsidūrė nuošalyje, atstumtiesiems, tiems, kurių pasaulis neskaičiuoja. Dievas ateina ten ir pas tuos.
Šiandien, kai švenčiame Šventosios Dievo Gimdytojos Theotókon iškilmę (tokiu iškiliausiu vardu Marija pavadinta dar 431 metais Efezo Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime), verta įsižiūrėti į šios Motinos Mergelės elgseną, pastebėtą Luko.
Ji dėmėjosi įvykius. Ir svarstė savo širdyje. Ji moka nustebti. Stebėtis. Ji plėtė savyje erdvę tam vaikui, neįmanomam jos įsčių vaisiui. Ji analizavo, ji ieškojo žodžių ir įvykių prasmės. Tą naktį Dievas davė jai iš krūtų tekančio pieno ir (kad ir svetimų) namų skonį. O per tuos pasakojančius piemenis dabar jis įgavo ir dangaus žvaigždžių, ir angelų, ir begalybės skonio.
Žmogus juk gyvena ne vien emocijomis ir nuostaba. Kad visa tai išliktų, kad taptų gyvenimo mokykla, reikia laiko ir širdies apmąstyti. Marija svarstė gražius dalykus: tai, ką jai sakė angelas, paskui Juozapas, dabar piemenys. Marija svarstė ir tai, su kuo sunku susitaikyti: pavojus, kuriuos patyrė pastojusi prieš santuoką, dabar kankinančią tikrovę gimdant kelionėje, nerandant tinkamos tam vietos.
Ką daro Marija: ji ne renkasi, bet saugo. Ji priima tikrovę tokią, kokia ji yra, nesistengia maskuotis, susikurti gyvenimo, ji saugo jį savo širdyje. Širdis - aukščiausia intelekto forma, kuri sujungia mąstymą ir meilę. Štai ką galėtų pamokyti mus to Betliejaus Kūdikio Motina. Stebėtis ir svarstyti. Visus visus įvykius ir žodžius.
Naujieji metai Bažnyčiai prasideda Švenčiausiosios Dievo Motinos ženklu. Motinos ženklu. Motiniškas žvilgsnis yra kelias į atgimimą ir augimą. Motinos, moterys žvelgia į pasaulį ne tam, kad jį išnaudotų, bet kad jis būtų gyvas.
Šiandien ir 56-oji Pasaulinė taikos diena. Niekas negali išsigelbėti pats vienas. Po Covid-19 pandemijos pradėti iš naujo, drauge tiesti taikos kelius. Tokia tema šią dieną palydi popiežius Pranciškus. Taigi, vėl kvietimas stebėtis ir svarstyti. Visus įvykius ir žodžius. Pandemijos. Karo. Atskirų problemų, kurios pasirodo esančios viena kitos priežastys ir pasekmės. Kad gebėtume nustebti dėl nepalaužiamos Dievo vilties žmoguje ir šioje barbariškoje bei didingoje mūsų istorijoje. Dėl to, kad jis vėl pradeda nuo paskutiniųjų eilėje.
Šiandien aštuntoji to Kūdikio gimimo diena. Diena, kai pagal Izraelio įstatymą, suteikiamas vardas ir kūdikis apipjaustomas. Įdomu, kad Lukas apie šį įvykį kalba vos viena eile, kai Jono apipjaustymui skiria net devynias (Lk 1, 59-66). Lukas negalėjo nepapasakoti apie Jėzaus priklausymą žydų tautai kurios ženklas yra apipjaustymas. Čia minimas ir vardo "Jėzus" suteikimas Dievo valia (Lk 1, 31). Visi senieji vardai ką nors reiškė. O šis, ypatingas ir anuomet labai populiarus, bylojo: "Dievas gelbsti".
Kai kas pastebi, kad tuo metu tėvai, duodavę tokį vardą, pasirodydavo tautiškai susipratę, politiškai angažuoti, savo tautą mylintys žmonės. Ir vėliau, Jėzui užaugus, daug kas tikėsis, kad Jis padarys tai, ką reiškė Jo vardas: Jis išgelbės tautą. Iš okupantų romėnų. Tokie buvo lūkesčiai.
Šią Naujųjų metų dieną Žodžio liturgijos pirmieji žodžiai, yra tokie: „Viešpats kalbėjo Mozei, Aaronui ir jo sūnums: "Laiminkite savo brolius“. Nesvarbu ar jie to nusipelnė, ar ne, jūs palaiminkite savo brolius ir seseris.
Dievas prašo, kad išmoktume palaiminti: žmones ir istorijas, dangaus mėlynę ir metų virsmą, žmogaus širdį ir Dievo veidą. Jei žmogus neišmoks laiminti, jis niekada nebus laimingas.
Jei žmogus neišmoks laiminti, jis niekada nebus laimingas.
Palaiminti - tai kviesti iš dangaus jėgą, kuri kviečia gyvybę prasidėti ir augti. Tai - ieškoti, surasti ir skelbti gėrį, kuris yra kiekviename žmoguje, sukurtame pagal Dievo paveikslą.
Mūsų panašumas į Dievą – tas palaimintas gebėjimas laiminti!
