Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!' Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!' O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.
Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 1-12.17-20).
Pasiuntiniai
Galbūt mes suklydome.
Priemonės, erdvės, statiniai, rūmai ir naujausios technologijos, kurias naudojame, atrodo nesusipratimas, lyginant su ana avantiūra, kurią buvo priversti išgyventi septyniasdešimt du mokiniai be piniginės ir krepšio, be autuvo, be antrų marškinių…
Nuolatiniai bandymai padaryti tą žinią įtikimesnę, tą Žodį labiau uždegantį, atrodo nereikalingi, kai matai ryžtą anų septyniasdešimt dviejų, pasiruošusių priimti ir svetingumą ir valgydinimą, ir trenkti durimis, ir nusikratyti kurpes prieš akis tų, kurie jų žodžio nepriima.
Ir sepyniasdešimt dviejų džiaugsmas keistai nesiderina su mūsiškėmis baimėmis ir išgąsčiais, su amžinu nepasitenkinimu ir nepagydomomis neurozėmis.
Gal mes klystame, nes nepasitikime ta mums patikėta žinia.
Gal mes klystame, nes nepasitikime ta mums patikėta žinia.
Dievo karalystė arti, tai yra, Dievas yra čia, tarp mūsų, jis veikia. Kaip patikės, jei pastebės, kad mes patys veikiame taip, tarsi viskas vien nuo mūsų priklausytų, jei mes neatsiduodame į jo rankas, jei amžinai neryžtingi, kaip paliktieji vien sau patiems.
Anie septyniasdešimt du pasitikėjo tuo Žodžiu. Jis buvo jų vienintelė paguoda, pagalba, prasmė ir tikslas. Jie tikėjo ir todėl tas Žodis jiems pasirodydavo kas esąs. Keitė širdis, gydė kūnus, nešė atleidimą, gynė nuo didžiausių pavojų.
Tie septyniasdešimt du rūpinosi vien tuo kaip padovanoti tą Žodį, jį perduoti. Siūlė kiekvienam.
Neskaičiavo pritariančių, nematavo populiarumo, nesirūpino plitimo ir priėmimo strategijomis. Kiekvienas jautėsi klausiamas ir asmeniškai atsakydavo. Priimdavo ar atmesdavo. Jie rodydavo vien savo pačių apsisprendimą. Jie liudijo savo pačių gyvenimą.
Turbūt labai klystame. Turbūt reikia vėl sugrįžti prie to Žodžio ir siūlyti jį, vienintelį, kuris gali keisti gyvenimą, gydyti slapčiausias žaizdas ir duoti viltį, kuri neapgauna.
Jis buvo jų vienintelė paguoda, pagalba, prasmė ir tikslas.
Iš tiesų, be to Žodžio viskas gali tapti siaubingu nesusipratimu. Viskas gali pasidaryti įtartina. Ir Dievas, ir jo planas, ir jo dovanojamas išgelbėjimas, ir žadamas perkeitimas.
Privalome liautis skiesti tą žinią. Šitaip ji praradinėja savo skonį. Nereikia gludinti jos kampų. Pasidaro nemaloniai plokščia ir nepatraukli.
Mums, dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionims, turbūt reikia atgauti ne gidų, ne lyderių, o skelbėjų veidus. Su tuo pačiu pasitikėjimu, su ta pačia laisve, su tuo pačiu anų septyniasdešimt dviejų mokinių ryžtingumu.