Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“.
Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!
Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!
Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje.
Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą”.
(Iš Evangelijos pagal Joną 14, 1-12).
Kelias, Tiesa, Gyvenimas
Neįmanoma suprasti šių Kristaus žodžių pamiršus kontekstą, kuriame jie buvo pasakyti. Jėzus laukia savo kančios ir mirties. Čia kalbamasi paskutinės vakarienės menė. Tuoj viskas prasidės. Įvykiai seks įvykius. Bus vis dramatiškiau. Tragedijos viršūnė bus Jo nukryžiavimas ant Golgotos kalvos. Netoli Jeruzalės.
Bet dabar, aukštutiniame kambaryje, Jėzus kviečia savuosius neišsigąsti. Ir viltis. Jis gerai pažįsta jų entuziazmą. O taip pat trapumą.
Jis žino apie jų išdavystes ir pabėgimą. Tačiau palieka jiems šį meilės sklidiną “testamentą”. Jame atskleidžia savo identitetą ir savo misijos tikslą. Kai žinai, kad tavęs laukia kančios paslaptis, tokie žodžiai įgauna visai kitą svorį. Paliečia širdį. Jų ir mūsų.
“Aš esu kelias”.
Visa savo gyvensena, žodžiais, darbais, išlaisvindamas, išgydydamas, atleisdamas, pasigailėdamas, Jėzus rodo Tėvo veidą. Kas iš tiesų myli Dievą, kas nori bendrysės su Juo, turi remtis Kristumi. Jis tampa neaplenkiama šios kelionės stotis. Jis – subtiliausias Tėvo apsireiškimas. Jo meilės ir Jo plano išgelbėti pasaulį konkretus pasirodymas. Ar ir kaip rimtai krikščionių bedruomenės tai suvokia?
Visi esame sutikę krikščionių, kurie Dievą suvokia visaip, bet tik ne taip, kaip Jį pristato Evangelijos. Jie nepažįsta Kristaus Dievo. Tad negalėtų net vadintis Jo vardu: krikščionys… Kad apgintume gerą Dievo vardą, esame priversti nuplėšyti kaukes, kuriomis uždengiamas Jo spindintis veidas.
Kad apgintume gerą Dievo vardą, esame priversti nuplėšyti kaukes, kuriomis uždengiamas Jo spindintis veidas.
Dievo veidas yra ramybė. Tad Jėzaus Dievas nekvies jokiam karui, jokiam smurtiniam veiksmui. Dievo veidas yra meilė.
Tad Jėzaus Dievu nepasiremsi, norėdamas pateisinti savo keršto planus ar neteisėtas privilegijas, ar egoistinius pasirinkimus. Dievo veidas yra gailestingumas ir užuojauta. Tad nė vienas Jėzaus mokinys negalės būti nepermaldaujamu apeliuojant į Jo tiesą ar įsakymą.
„Aš esu tiesa“.
Jėzaus šviesa neakina. Ir nežeidžia. Tiesą, kuria yra, Jis atskleidžia meile. Ir tik jei kontempliuosime nepamatuojamą Jo meilę, kuri reikalauja savo gyvastį dalinti žmonėms, mes pajėgsime įeiti į tiesą, suvokti Dievo planą.
Tiesa, kuri yra Jėzus, apsireiškia ne jėga, bet silpnumu. Ne prievarta, bet tarnyste. Ne galia, bet nusižeminimu. Jei leistumės tokios tiesos vedini, pasaulio istorija ir asmeninė mūsų istorija turėtų visiškai kitokią kryptį.
„Aš esu gyvenimas“.
Todėl, kad kelias ir tiesa, Jėzus yra mūsų gyvenimas. Ta mūsų egzistencija, tokia sudėtinga, tokia kupina bandymų, taip akivaizdžiai trapi ir netobula, yra išplėšta iš blogio jėgų gniaužtų. Tad gali pažinti naują, nelauktą realybę: apstų gyvenimą, pilną sklidinai, Jo gyvenimą, kuris pradėjo tekėti mūsų gyslomis mūsų Krikšto valandą.
Ačiū už tai šiandien sakau savo Mamai.
