Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai.
O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“.
(Iš Evangelijos pagal Luką 20, 27-38).
Laikas ir amžinybė
Tokią anekdotinę situaciją sadukiejai papasakojo Jėzui, norėdami pašiepti tikintį gyvenimu po mirties. Kurio iš tų tobulos daugybės – septynių – vyrų žmona bus toji moteris tada, po mirties?
Kaip nepasijuoksi iš tokių nevispročių, kuriems mirtis – ne visa ko pabaiga. Jie išdrįsta tikėti kita ir kitokia egzistencija!?
Silpnoji šitos istorijos vieta yra manymas, kad šis ir anas gyvenimai yra tas pats dalykas, veikia taip pat ir pagal tuos pačius kriterijus.
Čia net nesvarstomas pasikeitimo galimybė. Peržengus juodą mirties slenkstį viskas bus lygiai taip pat.
Būtent šį pasakaitės absurdiškumą pastebi Jėzus. Ir siekusiems iš jo pasišaipyti duoda progą permąstyti dalykus, į kuriuos anie neatkreipė dėmesio. Toks, iš pirmo žvilgsnio tobulai sulipdytas pasakojimas, duoda progą realybę pamatyti kitu kampu.
Daugybę metų nešiojuosi didžiausią įspūdį iš Oskaro Vaildo „De profundis“; draugą, dėl kurio viską prarado, jis kaltino dėl vieno: tau stigo vaizduotės... Būtent vaizduotės trūkumas yra ir šio anekdoto trūkumas. Kalbama apie naują pasaulį, bet kaip apie lygiai tokį patį kaip šitas. Amžinybė (taigi, belaikiškumas!) suvokiama kaip mūsiškio laiko prailginimas.
Naujumas, kurį mums ruošia Dievas, nėra paprasčiausias mums pažįstamo gyvenimo pagražinimas.
Tačiau taip juk nėra! Naujumas, kurį mums ruošia Dievas, nėra paprasčiausias mums pažįstamo gyvenimo pagražinimas ir pataisymas. Ir netgi ne mus varginančių akivaizdžių blogybių pašalinimas.
Tas Dievo naujumas pranoksta mūsų vaizduotę. Nes Dievas niekada nesiliaus stebinęs savo meilės išradingumu.
Toks naujumas išsprogdina mūsiškės egzistencijos ribas. Jis perkeičia pačią egzistenciją netikėtai užpildydamas sklidinai.
Tai, kas vyksta, yra absoliučiai priešinga sadukiejų lūkesčiams. Ne šis gyvenimas nušviečia amžinybę. Tai amžinybė perkeičia ir duoda kitokią kryptį mūsų egzistencijai.
Tai amžinybė perkeičia ir duoda kitokią kryptį mūsų egzistencijai.
Ji daugiau negali būti vertinama nykstančiais (nes laikinais) kriterijais. Dydžiais, matuojamais laikinais (nes laiko) matmenimis.
Amžinybė nėra trumpalaikė sėkmė. Ar greit pasibaigiantis malonumas.
Tokioje perspektyvoje mūsų istorija, vargana, duži vyrų ir moterų istorija tampa Dievo istorija.
Dievas prisistato mums ne mirusiųjų Dievu. Jis nėra Dievas, išžvejotas senovės dokumentuose – garbinguose liudininkuose to, ką palaidojo laikas. Dievas yra gyvųjų Dievas. Jo Žodis, Jo artumas, Jo su mumis pradėtas sandoros santykis, išplėšia mus iš mirties ir mus paleidžia į amžinybėn nukreiptą nuotykį.
Kaip čia neprisiminsi Bažnyčios žodžių, kuriais laiminamos mamos po kūdikio Krikšto: „Dieve, kuris davei krikščionėms motinoms viltį savo vaikus regėti amžinai laimingus, palaimink šią Tavo duotu kūdikiu besidžiaugiančią motiną“.
Taip, šita motina pagimdė mažylį, skirtą gyventi ne 80 ar 90 metų. Amžinai! Amžiams!
Šitaip šiandiena apšviečiama nauja mūsų laukiančios ateities šviesa.
