Visa per jį atsirado,
ir be jo neatsirado nieko,
kas tik yra atsiradę.
Jame buvo gyvybė,
ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.
Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
Buvo Dievo siųstas žmogus,
vardu Jonas.
Jis atėjo kaip liudytojas,
kad paliudytų šviesą
ir kad visi per jį įtikėtų.
Jis pats nebuvo šviesa,
bet turėjo liudyti apie šviesą.
Buvo tikroji šviesa,
kuri apšviečia kiekvieną žmogų,
ir ji atėjo į šį pasaulį.
Jis buvo pasaulyje,
ir pasaulis per jį atsiradęs,
bet pasaulis jo nepažino.
Pas savuosius atėjo,
o savieji jo nepriėmė.
Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą,
kurie ne iš kraujo
ir ne iš kūno norų
ir ne iš vyro norų,
bet iš Dievo užgimę.
Tas Žodis tapo kūnu
ir gyveno tarp mūsų;
mes regėjome jo šlovę –
šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,
pilno malonės ir tiesos.
Jonas apie jį liudija ir šaukia:
„Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau;
tas, kuris paskui mane ateis,
pirmiau už mane yra buvęs,
nes jis už mane pirmesnis“.
Tikrai, iš jo pilnatvės
visi mes esame gavę
malonę po malonės.
Kaip Įstatymas duotas per Mozę,
taip tiesa ir malonė
atėjo per Jėzų Kristų.
Dievo niekas niekada nėra matęs,
tiktai viengimis Sūnus – Dievas,
Tėvo prieglobstyje esantis,
mums jį atskleidė.
(Evangelija pagal Joną 1, 1-18)
Žodis tapo kūnu
Ar pajėgs kuris nors išmatuoti atstumą graikų kultūroje ir kalboje tarp to, ką Ketvirtosios evangelijos autorius taip drąsiai, žaviai ir netikėtai suvienija. LOGOS, amžinas Žodis, dieviškosios Harmonijos ir Tobulumo, ir Grožio išraiška tapo SARX, mėsa, kūnu. Išraiška viso to, kas silpna, kas žmogiškoje prigimtyje dužu.
Būtent tai ir yra krikščionybės skelbiamas Įsikūnijimas. Slėpinys meilės, kuri reikalauja Sūnui tapti žmogumi, viskuo panašiu į mus. Išskyrus nuodėmę. Žodis, kūręs pasaulius, kaip dovaną žmogui. Žodis, šaukiantis pranašus gaivinti sandoros – gyvo santykio su Dievu - savimonę. Žodis, stebinantis Izraelio išminčius.
Žodis dabar tapo matomas. Tas Žodis yra žmogus, Jėzus.
Tas pats Žodis dabar tapo matomas. Tas Žodis yra žmogus, Jėzus. Žmogus iš kaulų ir raumenų. Žmogus, kuriam sava visa žmogiškoji realybė. Žmogus, gimstantis silpnu ir tuščiomis rankomis. Žmogus, bręstantis ir iš šalia esančių žmonių besimokantis būti suaugusiuoju. Besimokantis kalbos. Ir žodžių, derančių kalbėtis su Dievu. Persiimantis tradicijomis. Įsigilinantis į religines apeigas. Išmokstantis amato, o su juo ir kasdieniškos rutinos. Apsiprantantis su vargingo tarp vargingųjų egzistencija.
Žodis tapo kūnu. Pasistatė savo palapinę šiame pasaulyje. Šioje istorijoje.
Kas išdrįs dabar sakyti, kad Dievas toli nuo žmonių; nesuvokiantis jų kančių ir tragedijų, ir jų varganumo? Dievas tapo vienu iš jų. Vienu iš mūsų. Ir pats išgyvena kiekvienos dienos naštą.
Kas išdrįs dabar sakyti, kad Dievas nepasiekiamas savo tobulumu; kad skaičiuoja smulkiausias mūsų klaidas? Dievas tapo žmogumi, kad pasiektų kiekvieną mūsų ir apdovanotų malone. Kad pakeltų. Kad pagydytų. Kad pastatytų ant kojų. Kad pasiūlytų gailestingumą. Kad išlaisvintų iš grandinių. Kad sugrąžintų žmogiškumą. Kad parodytų naujo žmogaus grožį.
Būti krikščioniu – tai iš paties Dievo gimti naujam, Dievo vaikų gyvenimui.
Būti krikščioniu – tai iš paties Dievo gimti naujam, Dievo vaikų gyvenimui.
Klysta kiekvienas, kas krikščionybę pažemina iki užmerktomis akimis dogmomis tikinčių naivuolių. Klysta, kas ją laiko nežmoniškų draudimų, prievolių, įsakymų, kalėjimu. Klysta, kam ji – tik tiksliai be priekaištų atliktos apeigos, tam tikrą valandą atkalbėtos maldos, tam tikrą dieną nesuvalgyta mėsa.
Būti krikščioniu – tai patirti Dievą. Kuris ateina susitikti. Kuris duoda malonę. Kuris teikia savo šviesą. Ir todėl nebijo tapti žmogumi. Kad pasiektų kiekvieną žmogų.
Dievą, kuris ne prašo, o siūlo. Dievą, kuris netgi rizikuoja būti atstumtu. Ir tai – iš meilės. Tik iš meilės.
