Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje.
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“. (Jn 15, 1-8)
Apie kelio tiesimo darbus
Vynmedžio ir šakelių įvaizdžiu (tarp kitų dalykų) Jėzus norėjo iliustruoti gyvybinį jo ir mokinių ryšį. Ne laikiną, atsitiktinį, iš reikalo. Bet ištikimybe, patikimumu, kasdieniškumu besireiškiantį.
Iš esmės, tai meilės ryšys. Todėl nepavaldus laikui ir aplinkybėms.
„Pasilikti“. Žodis, ne kartą pasikartojantis šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje. Žodis nusakantis „buvojimą“, „sustojimą“, „įsišaknijimą“. Ir ne viena kryptimi. Jei mokiniai „pasilieka“ jame, jis taip pat „pasilieka“ juose.
Šitokia gyvybinė bendrystė su Mokytoju sujungia į visumą visas mokinio patirtis. Šitas ryšys yra nepamainomas ir nepakeičiamas. Be jo tiesiog nėra krikščioniškosios egzistencijos.
Mažiausiai pastebimas (ir pigiausias) vėrinio elementas yra virvelė. Be virvelės vėrinio nebūna. Kaip ir telefonas be ryšio.
Šiandien Jėzus pabrėžia šią intymią ir gilią bendrystę, vienijančią jį, vynmedį ir mus, šakeles.
Jėzus atkreipia dėmesį į dar kai ką. Į vieną, dažnai neįvertintą, aspektą.
Vaisiai užmezgami tik per nuolatinį ryšį. Mūsų silpnybės, neįgalumai, netgi žaizdos netrukdys, jei būsime nuolat susiję su juo. Anksčiau ar vėliau jo gyvenimas, jo gerumas, jo šviesa sunaikins mūsų tamsą, mūsų trūkumus, mūsų nuodėmes.
Anksčiau ar vėliau jo gyvenimas, jo gerumas, jo šviesa sunaikins mūsų tamsą, mūsų trūkumus, mūsų nuodėmes.
Jei turime iliuzijų nešti vaisius iš savęs, jei gyvenimą projektuojame pagal savo matavimus, svajodami vien apie savo laimę, savo sėkmę, saviraealizaciją(!), rizikuojame patekti į sąvartyną.
Tai ne tik žodžiai. Ne pasakos. Daugybės švytinčių egzistencijų istorijos. Tikri gerumo ir solidarumo švyturiai. Iš ryšio su Kristumi gavę nepamainomą jėgą nugalėti sunkius momentus. Duoti patikimą liudijimą. Be baimės pereiti dramatiškiausias situacijas. O atrodė tokie dužūs!
Tai vis istorijos apie gyvastingumą. Kylantį ne iš žmogaus gebėjimų ir išteklių. Jo kilmė – ta limfa, kuri teka iš Jo. Ir palaiko visada ir visur.
