Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: “Pasakykite Siono dukrai : štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio”.
Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“
Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“. (Mt 21, 1-11).
Keistas įžengimas
Minia jį laiko lauktuoju Mesiju, Dovydo palikuonimi, ateinančiu pagaliau pakeisti įprastą istorijos tėkmę. Bet kas jis iš tiesų? Jame nepastebėsi nieko karingo. Juk ne ant žirgo, o ant asilės lydimos asilaičio, įžengia į Jeruzalę.
Kaip visada minia entuziastinga. Ant kelio kloja drabužius. Mojuoja medžių šakomis. Šventė. Bet po keletos dienų panaši minia šauks „Ant kyžiaus jį!“ Ta pati minia ten jį ir nulydės.
Minia jį laiko pranašu. „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“. Bet minia negirdės jo balso, kai reikės rinktis. Minia eilinį kartą pasiduos didingiesiems, galingiesiems, valdingiesiems.
Jis eina nuolankiai beginklis ir nuginkluojantis.
Iš tiesų keistas šis Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. Nepasistengta padaryti visiškai nieko, kad minia pamatytų galios ir galybės ženklus. Anaiptol. Rodomas kuklumas ir švelnumas. Jis eina nuolankiai beginklis ir nuginkluojantis. Be šalininkų komandos. Be patikimų žmonių paramos. Be slaptų apsaugininkų.
Iš kur tas Evangelijose aprašytas entuziazmas? Turbūt iš vidinės nuojautos, kad šitas geras ir giedras, gailestingas ir užjaučiantis žmogus, iš tiesų yra Dievo siųstasis. Būtent šitaip Dievas nusprendė apsireikšti ir pasirodyti savo tautai.
Bet tada kodėl po kelių dienų Jėzus negalės tikėtis jokios paramos iš žmonių? Kodėl niekas neišdrįs pasipriešinti neteisybės ir prievartos užmačioms?
Galbūt todėl, kad eilinį kartą momentinis entuziazmas užleis vietą galios logikai, išskaičiavimų logikai, jėgos logikai.
Šiandien, kaip ir prieš du tūkstantmečius, siaubingai sunku tikėti, kad Dievas ateina silpnume ir trapume.
Galbūt todėl šiandien, kaip ir prieš du tūkstantmečius, siaubingai sunku tikėti, kad Dievas ateina silpnume ir trapume. Ir sutinka kentėti, būti kankinamas ir žudomas. Rodydamas savo meilę.
Galbūt todėl, kad galiausiai mes visada renkamės savo simpatijas atiduoti ne prislėgtiesiems, paniekintiesiems, bet šiandieniams nugalėtojams. Ir jų arogancijai. Ir akivaizdžiam triumfui.
Bet Jėzuje, Dievas nesileidžia padaryti įspūdį besikeičiančioms minios nuotaikoms, nei jos prigimtiniam drąsos trūkumui. Jėzuje Dievas visu rimtumu prisiima kelią tikros meilės, kuri save išstato į pavojų, nebijo rizikuoti, rodo savo tvirtumą ir patikimumą.
Tad tos keistos šventės epizodas išliks visada kaip įžanga į švenčiausiąją metų savaitę. Kad amžiams primintų mūsiškę neištikimybę vos prasidėjus bandymui. Ir tuo pačiu - apsisprendimą rizikuoti mylėti iki galo, be gynybos, be apsaugų. Bet kokia kaina.
