„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Artūras Kazlauskas: Sekmadienio Evangelija. Kieti Jėzaus žodžiai

Anuo metu Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.
Kun. Artūras Kazlauskas
Kun. Artūras Kazlauskas / Asm. arch.

Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.

O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savų jų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus.

Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.“

(Iš Evangelijos pagal Matą 23, 1–12).

Vienintelio Tėvo ir Mokytojo bendrija

Vis iš naujo skaitant šią Evangelijos ištrauką, vis iš naujo abstulbsti. Ir pasijunti pasimetęs.

Abstulbsti nuo tokių aiškių ir kietų, Jėzui nebūdingų, žodžių. Aštrūs kaip skalpelis, šitie žodžiai atidengia kur yra tas baisiausias, skubios operacijos reikalaujanti pūlinys.

Neįžvelgiama, siaubinga bedugnė atsiveria ten, kur žodžiai skiriasi nuo darbų. Kai maniakiškai siekiama pasirodyti. Kai bandoma sužavėti, sukelti ovacijas. Kai bet kokia kaina trokštama įrodyti savo prestižą.

Siaubinga bedugnė atsiveria ten, kur žodžiai skiriasi nuo darbų.

Jautiesi pasimetęs, kai supranti, kad Jėzaus įspėjimai yra tragiškai aktualūs šiandien. Ir mūsų Bažnyčioje. Bažnyčioje, kuri šiandien vėl iš naujo kviečiama atnaujinti savo brolystės identitetą. Atvirai kalbėtis ir klausytis. Nevengiant nepatogių temų.

Bažnyčioje skiriamės ne rodomais titulais, bet tarnystėmis, kurias atliekame nekeldami šurmulio, nelaukdami padėkų ir įvertinimų. (Todėl popiežius Pranciškus panaikino kunigų titulus... Kai kam dėl to liūdna ir pikta...)

Realybė, kurią norėtume nuslėpti ar net ignoruoti (būtinai) iškyla į šviesą. Apie dorybes kalbantys Bažnyčios vyskupai ir kunigai pasirodo patys gyvenę nedorai. Ir čia kalba ne vien apie lytinius nusikaltimus.

Rašto aiškintojai ir fariziejai sakosi gyveną pagal reiklųjį judaizmą. Visą asmeninį ir socialinį jų gyvenimą sąlygoja daugybė ir sudėtingų nuostatų. Nelengva nešiotis tokius svorius. Čia siekiama savo pavyzdžiu užkrėsti kitus. Bet taip nebus. Ant kitų pečių jie užkraus nepakeliamas naštas, kurių patys nenori pajudinti nė pirštu. Ne jų žodžiai yra skandalingi. Elgsena.

Jėzus nedviprasmiškai įspėja savuosius. Tik tegul jų skelbiama krikščionybė nebūna tokia griežta, pribloškianti ir nubloškianti, menkinanti ir klupdanti. Iš jų laukiama tik kad žodžiai atitiktų elgseną.

Juos kviečia į veiksmų konkretumą, ne į spindinčią sąvokų grožybę (kaip čia prasmingai skamba žodžiai iš kažkurio spektaklio: gražbylystė ir dievmylystė). Juos ragina įsižiūrėti į savo kasdienos darbus ir pagal juos save vertinti. Būtent jie ir parodo Evangelijos grožį ir patikimumą. Ne žodžiai. Kodėl kvieti į tokį gyvenimą, kuris tau pačiam neįmanomas?

Visgi tikriausiai nepajėgsime kuo nors užpildyti tos bedugnės, skiriančios mūsų žodžius nuo darbų. Bet privalome stengtis, kad ta bedugnė būtų ne tokia tragiškai gili. Kaip tai padaryti?

Jėzus nedviprasmiškai įspėja savuosius.

Ogi laikas nuo laiko atidengti savo egzistencijos uždangą. Kad įeitų sąžinę (savižiną) apšviečianti ir nuvalanti šviesa. O tas chroniškas nepajėgumas būti aukštumoje, gali paskiepyti mus nuo puikybės ir griežtumo. Ir pereiti užuojautos ir supratimo kelią, išliekant ištikimiems savo žodžiams.

Bendrija, kurią Kristus subūrė savo ant kryžiaus pralietu krauju ir Šventosios Dvasios atsiuntimu, pirmiausia yra brolių ir seserų bendruomenė. Čia yra daugiau to kas mus jungia, nei to kas skiria. Daugiau bendrų mus jungiančių bruožų, nei skiriamųjų ženklų.

Krikščionys, to paties Tėvo vaikai, yra kviečiami atrasti savo bendrą identitetą, kylantį iš Dievo atvaizdo, kurį kiekvienas nešiojasi savo viduje. Būtent iš čia kyla autentiška priėmimo, solidarumo, pagarbos ir bendradarbiavimo dvasia.

Išgelbėti iš nuodėmės ir mirties vienintelės Kristaus aukos dėka, krikščionys visas viltis sudės į vienintelį savo Mokytoją, kuris nepasitenkino užburiančiomis išmintingomis kalbomis, bet piktadarystę ir blogį nugalėjo nuogomis rankomis, užmokėdamas mirties kainą, kad tik išlaisvintų žmoniją.

Jėzus nepasitenkino užburiančiomis išmintingomis kalbomis.

Kiekvienas kas arogantiškai savinasi „tėvo“ titulą, rizikuoja uzurpuoti begalinės reikšmės – dievišką Tėvystę. Ir kiekvienas, kas arogantiškai tikisi „mokytojo“ vaidmens, rizikuoja aptemdyti Išmintį, sklidiną meilės, pasirengusią paaukoti savo gyvenimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs