Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“ Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės. Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris. Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“. (Jn 8, 1-11)
Mano blogio blogis
Buvo įsitikinę, kad pagaliau jis bus sugautas. Spąstai tobulai paspęsti. Į jį kreipiamasi kaip į autoritetingą mokytoją. Dabar privalės nuteisti. Privalės pasirodyti kieno jis pusėje. Neturi pasirinkimo. Jis, rodęs gailestingumą nusidėjėliams, užeidavęs į jų namus, su jais valgydavęs dabar privalės visko išsižadėti.
Įstatymas buvo aiškus: svetimavimas yra didis blogis, tad turi būti nubaustas mirtimi. Ir pavyzdine mirtimi – užmėtymu akmenimis.
Reikalas akivaizdus. Moteris buvo sugauta svetimaujant. Niekas negali neigti akivaizdybės. Ir ji pati tai pripažįsta.
Taigi dabar Jėzui tereikia konkrečiai pritaikyti įstatymo reikalavimą. Jis privalo paskelbti mirties nuosprendį.
Nuodėmės siaubingumas nesumenkinamas. Tik negalima jo taikyti vien išoriškai, žiūrint į kitus.
O tai reikštų, kad jis privalės atižadėti visko. Jis bus priverstas dabar paneigti atleidimą, kuris buvo jo mokymo charakteristika. Jis privalės atšaukti švelnaus ir užjaučiančio Dievo įvaizdį, kurį piešė savo klausytojų galvose.
O jei kartais nusisuktų nuo įstatymo, pasirodytų tikru šventvagiu; tada tikrai nuo jo nusisuks visi.
Spąstai paspesti tobulai. Padėtis be išeities. Todėl Jėzus eina iki galo. Iki esmių esmės. Dabar jis labai rimtai spręs teisingumo reikalavimą, motyvuojamą ištikimybe Dievo teisynui. Taip rimtai, kad net mes iššūkį: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“. Nuodėmės siaubingumas nesumenkinamas. Tik negalima jo taikyti vien išoriškai, žiūrint į kitus. Reikalaujama lygiai taip pat dėmesingai pasižiūrėti į savo nuodėmes, kurios susisukusios lizdą mūsų pačių širdyse ir įtakojančios elgseną.
Tarsi būtų pasakęs aniems rašto aiškintojams ir fariziejams: “Jūsų elgesys pagirtinas. Tačiau būkite nuoseklūs. Ištirkite save pačius ir, jei savyje nerasite jokios nuodėmės, tada tapkite jos teisėjais, pasmerkiančiais mirti”.
Bet kas priims tokį iššūkį? Kas pasirodys tokiu aklu ir arogantišku, kad taptų savo brolio teisėju? Todėl nueina, pamiršta sumanymą, pasitraukia. O gal ir dėl to, kad tai, ką Jėzus užrašė, galėtų būti nuoroda į kai ką, kas juos liečia tiesiogiai.
Dievo Sūnus atėjo ne smerkti. Jis nori išgelbėti.
Buvo mirties kilpa, besiveržianti aplink tą moterį. Dabar kilpos nebėra. Liko tik vienas Jėzus. O jame nėra nė šešėlio nuodėmės. Bet Dievo Sūnus atėjo ne smerkti. Jis nori išgelbėti. Todėl išlaisvina tą moterį, atverdamas jai naujos egzistencijos horizontus.
Ne dėl to, kad padarytas blogis laikomas nieku ar nepastebimas. Dievas nori gydyti, gaivinti, išteisinti. “Eik ir daugiau nebenusidėk“.
